Mąstykime logiškai. Norint išskraidinti į orbitą, tarkime, vieną toną sveriantį palydovą, prireiks dešimčių tonų degalų.

Kosminis laivas, skirtingai nuo palydovo, turi ne tik pakilti, ne tik tęsti kosminę kelionę orbita, bet ir sklandžiai nusileisti. Todėl erdvėlaivio naudingosios masės santykis su degalų mase (arba kelių pakopų raketų nešėjų mase) pakilimo metu ir nusileidimo metu skiriasi, ir gana akivaizdžiai. Tai matoma ir plika akimi. Taigi masės santykis – apytikriai 1:10. 

Vadinasi, starto metu kosminio laivo mokslinės (o ne reaktyvinės) dalies proporcija visame kylančiame modulyje labai maža: kosmonautų (astronautų) kabina ir tyrimų laboratorijos dalis tikrai mažesnė už raketų kompleksą.

Tad dar kartą pažvelkite į piešinį. Matote, didesnę pusę vaizduojamo komplekso sudaro kabina su iliuminatoriais. Taigi dauguma raketų nešėjų jau atsiskyrusios, likusi tik paskutinė pakopa.

Tad, logiškai mąstant, erdvėlaivis kilti jau negali, jis leidžiasi.

O gal tai Mėnulis?

Žinoma, galite paprieštarauti, kad tai gali būti ir tarpinis startas – tarkime, iš Mėnulio. Toks atsakymas būtų logiškas, nes Mėnulio traukai nugalėti ir kilti 2,5 km/sek. greičiu vienos pakopos pakaktų. O nusileisti Žemėje galima ir be reaktyvinio stabdymo, tačiau reikia tinkamai apskaičiuoti kampą ir trajektoriją.

Be to, erdvėlaiviai gali stabdyti ar net sklandyti pasinaudoję išskleidžiamais sparnais.

Vis dėlto, Mėnulio variantas atmestinas. Nes tokie dulkių ir dūmų kamuoliai gali kilti tik atmosferoje. O Mėnulis jos neturi. Todėl dulkės į kamuolius tikrai nesusisuktų.

O gal čia startas iš Veneros, kuri turi atmosferą? Ne, tikrai ne, nes tokiam startui taip pat reikėtų daugiau nei vienos pakopos raketos-nešėjos. 

Todėl vienintelis teisingas atsakymas – erdvėlaivis leidžiasi Žemėje.

Komentarai (4)