Nekaltumo prezumpcija turėtų galioti ne tik ant žemės, bet ir danguje – ar suversti kaltę dar neatrastam Saulės sistemos kūnui būtų etiška, moralu ir teisinga? Vis dėlto Arkanzaso universiteto Matematikos mokslų fakulteto astrofizikos profesorius Danielis Whitmire'as jau paruošė pluoštą kaltinimų šiurpiais nusikaltimais gyvybei Saulės sistemoje. Pagrindinė kaltinamoji – mįslingoji hipotetinė Saulės sistemos planeta. Kurią... iš pradžių reikia atrasti.

Padėtis dabar iš tikrųjų yra neįprasta: vieni mokslininkai jau kurpia įtarimus dėl jos reputacijos, nors nemažai mokslininkų turi rimtų įtarimų dėl jos egzistencijos. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais astrofizikos mokslo žurnaluose pasirodo vis daugiau straipsnių apie vis naujus dar neatrastos 9-osios planetos egzistavimo požymius. Su naujausiais progą susipažinti turėjome vos prieš porą, trejetą dienų.

Taigi, visai gali būti, kad kažkur toli, toli, už Plutono orbitos, skrieja dar neatrasta didžiulė Saulės sistemos planeta, maždaug 10 kartų masyvesnė už Žemę ir savo dydžiu nei savybėmis artima Uranui ar Neptūnui.

Praėjus vos dienai, kitai po žinių apie naujausius šios dar neatrastos planetos egzistavimo požymius prof. D. Whitmire'as priminė, kad neatrasta hipotetinė Saulės sistemos planeta veikiausiai yra atsakinga už periodines kometų liūtis. Jos gali būti pakankamai intensyvios, kad pasiektų Žemės orbitą ir netikėtai bombarduotų mūsų planetą, sukeldamos masinius gyvybės išmirimus.

D. Whitmire'as su kolega Johnu Matese žurnale Nature pirmąjį straipsnį apie hipotetinę Planetą X ir jos galimai sukeliamus masinius išmirimus Žemėje publikavo dar tolimais 1985-aisiais, kuomet dirbo Luizianos universitete. Tada reguliarias kometų liūtis Saulės sistemoje buvo mėginama paaiškinti trimis pagrindinėmis hipotezėmis.

Viena šių hipotezių – 1) dar neatrasta Saulės sistemos planeta, klajojanti atokiuose Saulės sistemos paribiuose. Ji buvo pavadinta Planeta X. Kitos dvi hipotezės buvo tokios: 2) kometų liūtis galimai sukelia dar neatrasta kaimyninė Saulės žvaigždė arba 3) vertikalūs mūsų žvaigždės svyravimai galaktinėje Paukščių Tako orbitoje.

1985 m. dar viena planeta Saulės sistemos sąskaitoje būtų reiškusi, kad iš viso joje yra 10 planetų, mat Plutonas tada dar buvo laikomas planeta, o planetos statusą prarado ir nykštukine planeta tapo tik 2006-aisiais. Štai kodėl hipotetinę planetą pasirinkta pavadinti X – juk X yra ne tik lotyniška raidė, bet ir romėniškas skaitmuo 10.

Tačiau grįžkime prie trijų minėtų hipotezių. Saulės kaimynės ir vertikalių orbitinių svyravimų hipotezės netrukus buvo paneigtos paleontologiniais argumentais. Planeta X liko vieninteliu prasmingu hipotetiniu masinių išmirimų paaiškinimu. O pasirodžius straipsniams apie pastebėtus šios planetos egzistavimo požymius, ši primiršta hipotezė įgauna vis daugiau svorio.

D. Whitmire'o ir J. Matese teorijoje postuluojama, kad Planetos X orbitos aplink Saulę plokštuma yra gerokai pasvirusi, todėl Planeta X į kometų buveinę Kuiperio juostą  reguliariai užsuka maždaug kas 27 mln. metų. Tokios viešnagės Kuiperio juostoje galimai išmuša kometas iš orbitų ir sukelia kometų liūtis – Kuiperio juostos objektai pasileidžia Saulės sistemos centro link.

Didieji gyvybės išmirimai Žemėje

Jų mūsų planetoje būta penkių. Dažniausiai jie siejami su didžiulių kosminių dangaus kūnų atsitrenkimu į Žemę.

I. Orodviko periodo pabaigos masinis gyvybės išmirimas – pirmasis iš Didžiojo penketo. Manoma, kad jis vyko maždaug prieš 440 mln. metų ir buvo antras grėsmingiausias Žemėje. Anuomet beveik visa gyvybė egzistavo vandenyje, o išmirė apie 85 proc. visų rūšių.

II. Vėlyvojo Devono masinis gyvybės išmirimas vyko prieš 375-359 mln. metų. Per jį išmirė dauguma žuvų rūšių ir 100 mln. metų buvo sustabdytas naujų koralinių rifų formavimasis.

III. Permo periodo pabaigos arba Didysis masinis gyvybės išmirimas – didžiausias iš visų, įvykusių Žemėje. Jis vyko maždaug prieš 252 mln. metų. Jo metu Žemėje išnyko net 97 proc. gyvybės rūšių.

IV. Triaso periodo pabaigos masinis gyvybės išmirimas. Pirmieji dinozaurai Žemėje išsivystė Ankstyvojo Triaso epochoje, tačiau stambieji varliagyviai ir į žinduolius panašūs ropliai dominavo sausumoje. Staigus masinis gyvybės išmirimas įvyko prieš 201 mln. metų ir "išvalė" planetą dinozaurų epochai.

V. Kreidos periodo pabaigos masinis gyvybės išmirimas, įvykęs prieš 65 mln. metų, kai į Žemę, kaip manoma, atsitrenkė didžiulis, maždaug 10 km skersmens asteroidas. Ši katastrofa siejama su dinozaurų išnykimu, po kurio Žemėje įsiviešpatavo žinduoliai.

Tačiau diskusija dėl hipotetinių Saulės sistemų dar tik rutuliojasi ir yra dar labai netiksli, mat gali būti ir taip, kad Saulės sistemos paribiuose klaidžioje ne viena, o gal net ir dvi dar neatrastos didžiulės planetos.

"D. Whitmire'as apie labai tolimos masyvios planetos egzistavimą kalba jau ne vieną dešimtmetį, - patvirtino 9-ąją planetą medžiojantis Kalifornijos technologijų instituto astrofizikas Mike'as Brownas. – Jis mano, kad kaip tik toji planeta ir išjudina kometas maždaug kas 27 mln. metų."

"Jo teorija gali būti ir teisinga, ir neteisinga, - tęsia M. Brownas. – Vis dėlto ji tikrai neturi nieko bendra su mano medžiojama 9-ąją planeta, nes šioji turėtų būti gerokai arčiau Saulės – aplink mūsų žvaigždę 9-oji planeta turėtų apskrieti "tik" per 15 tūkst. metų, o ne per 27 mln. metų, kaip apie savo Planetą X rašė D. Whitmire'as."

D. Whitmire'as šiuos argumentus vertina štai kaip: M. Browno atradimai nepaneigia jo teorijos ir neatmeta galimybės, kad egzistuoja ir dar viena didžiulė planeta, kurios galimą egzistavimą jis aprašė dar 1985 m. ir pavadino ją Planeta X.

"Naujus M. Browno atradimus vertinu labai palankiai, nors jo gauti duomenys netinka mūsų pateiktam Planetos X modeliui, - pripažino D. Whitmire'as. – Vis dėlto gali būti, kad Kuiperio juostos objektų orbitines anomalijas gali paaiškinti ir mažesnė hipotetinė planeta, kuri skrieja arčiau Saulės, mat jų orbitų įverčiuose yra tam tikrų netikslumų."

"Planetos gravitacinę įtaką apsprendžia tiek jos masė, tiek atstumas nuo Saulės, - atkreipia dėmesį D. Whitmire'as. – Tai reiškia, kad mažesnė planeta gali turėti analogišką gravitacinį poveikį, jei tik ji skrieja arčiau Saulės. 9-osios planetos autoriai pripažįsta, kad atmesti kitų masės bei atstumo kombinacijų kol kas nevalia."

"Dvi 9-osios planetos orbitos savybės – jos orbitinės plokštumos posvyris ir ekscentriškumas (orbitos ištęstumas) – puikiausiai tinka mūsų sukurtam Planetos X modeliui, - įsitikinęs D. Whitmire'as. – Kita vertus, net ir esant tokiems atitikimams, visai gali būti, kad anapus Neptūno orbitos skrieja DVI dar neatrastos didžiulės transneptūninės planetos."

Beje, tokią teorinę galimybę prieš metus apskaičiavo Madrido Komplutensės universiteto (MKU) astronomai ir Kembridžo universiteto mokslininkai. Jų skaičiavimais, mūsų Saulės sistemoje, už nykštukinės planetos Plutono, galbūt yra mažiausiai dvi nežinomos planetos. Viena iš šių planetų gali būti apledėjusi superžemė, iki 10 kartų didesnė už Žemę. 

Tiesa, D. Whitmire'as ir J. Matese 1985-aisiais apskaičiavo, kad Planetos X masė turėtų būti tik maždaug 5 kartus didesnė už Žemės masę, o Planeta X turėtų būti 100 kartų toliau nuo Saulės. Vis dėlto 1985 m. hipotezės autorius džiaugiasi, kad artėjama prie dar nežinomos tolimos planetos atradimo, kuri galėjo turėti milžiniškos įtakos gyvybės evoliucijai Žemėje ir Saulės sistemoje.

"Aš tuo domiuosi ir tyrinėju jau 30 metų, - skaičiuoja D. Whitmire'as. – Jei spėčiau sulaukti galutinio atsakymo, labai norėčiau šią Planetos X paieškų istoriją įamžinti knygoje."

Komentarai (3)