Astronomai: Saulės sistemoje egzistavo Žemės dvynė (Video)

O tai gal susiję su ta mistine dujine milžine, kurios tema čia pastaruoju metu dažnai eskaluojama?

Ne, tai visiškai skirtingi ir nesusiję hipotetiniai objektai. 1. Visos žinomos planetos per 4 mlrd. metų pilnai išvalė savo orbitas ir apylinkes. Iš didžiosios dalies medžiagos susiformavo pačios planetos, iš likusios – planetų palydovai ir likučiai kosminių šiukšlių planetų Lagranžo taškuose. 2. Iki Neptūno, vienintelė neišvalyta zona yra asteroidų žiedas – spėjama, kad tai nesusiformavusi planeta dėl Jupiterio poveikio. Kartu su planetomis ir jų palydovais, dauguma asteroidų išsidėstę vienoje ekliptikos plokštumoje ir juda beveik apskritimais. 3. Už Neptūno žinome keletą nykštukinių planetų. Jos juda gana keistomis orbitomis, nukrypusiomis nuo ekliptikos. ❶Didelės masės kūnas, skriejantis ištęsta orbita su ~11 000 metų periodu, puikiai paaiškintų nykštukinių planetų judėjimą. Tikriausiai kalbi apie šitą. 4. Kažkoks procesas lemia, kad vidinės Saulės sistemos planetos kas ~25 mln. metų susiduria su stambiais objektais, kurių čia neturėtų būti. ❷Didelės masės kūnas, kas ~25 mln. metų kertantis Kuiperio juostą, tai puikiai paaiškintų. 5. Neaišku, kodėl liko tuščia sritis tarp Saulės ir Merkurijaus, nors nėra jokio pakankamai stambaus objekto, kuris tą sritį būtų galėjęs išvalyti. ❸Hipotetinė planeta, kuri kažkada tą sritį išvalė ir kažkur dingo (pvz., buvo praryta besiplečiančios Saulės arba išsviesta į tarpžvaigždinę erdvę), gali tai paaiškinti. Apie ką ir yra straipsnis. Akivaizdu, kad skirtumai tarp pirmų dviejų ir trečiosios hipotetinės planetos yra per dideli, kad tai galėtų būti tas pats kūnas. 1. Periodas. Pirmųjų dviejų jis labai didelis, matuojamas tūkstančiais ir milijonais metų. Aprašoma čia planeta turėtų periodą, ne didesnį nei keletas savaičių. 2. Masė. Pirmosios dvi turėtų būti pakankamai masyvios – atitinkamai nuo 5 iki dešimčių Žemės masių. Arti Saulės tokia stambi planeta prieštarautų dabartiniam Saulės sistemos modeliui, nes paprasčiausiai tokiame santykinai nedideliame plote negalėjo būti tiek daug „laisvos“ medžiagos. 3. Sandara. Masyvios planetos už Neptūno turėtų būti dujinės milžinės, sudarytos iš lengvų cheminių elementų, bet pakankamai didelės, kad juos išlaikytų savo gravitacija – taip kaip 4 žinomos išorinės planetos, sudarančios 99% Saulės sistemos masės (neskaitant pačios Saulės): Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Tuo tarpu trečioji būtų uolinė planeta, savo sandara panašesnė į Merkurijų ar Venera, iš esmės sudaryta iš geležies, nikelio ir silicio. Lengvesni elementai taip arti Saulės paprasčiausiai išgaruoja, negali susikondensuoti į pakankamo dydžio lašą (iš čia seka, kad hipotetinės vidinės planetos masė negalėjo būti labai didelė, kadangi vien vandenilis ir helis sudaro 98% Saulės sistemos masės). P.S. nesupratau, kaip straipsnio autoriui šovė į galvą šitą hipotetinį objektą pavadinti „Žemės dvyne“. Merkurijaus ar Veneros – dar dar, bet tik ne Žemės.

Skaitydamas panašius straipsnius vis pasigendu mėnulio atsiradimo istorijos. Pagal medžiagų kilmę mėnulis susiformavo ne atskirai, o buvo atplėštas nuo žemės. Kiek pamenu turėjo būti bum su į marsą panašaus dydžio dangaus kūnu..

Hipotetinė Tėja niekaip negali būti susijusi su planeta, aprašoma straipsnyje. Pirma, Mėnulis yra paprasčiausiai per senas, kad Tėja būtų spėjusi išvalyti visą erdvę nuo Saulės iki Merkurijaus orbitos. Antra, nėra žinoma tokių jėgų Saulės sistemoje, kurios galėtų tokios masės kūną iš pat Saulės pašonės išsviesti iki Žemės orbitos. Tėja turėjo suktis panašia orbita kaip proto-Žemė, pagal vyraujančią hipotezė – išvis viename iš proto-Žemės Lagranžo taškų. L4 ir L5 taškai yra labai stabilūs, bet ne tiek kaip savarankiškos orbitos aplink Saulę. Jupiterio ar netgi Veneros perturbacijų galėjo pilnai pakakti, kad Tėja būtų iš jų išsupta tiek, kad abi protoplanetos pradėtų viena kitą traukti stipriau, nei laikyti viena kitą 60 laipsnių atstumu. Jei teisingai suprantu, Lagranžas tyrinėjo trijų kūnų sistemas, kur trečiojo masė nereikšmingai maža. Todėl iki dabarties išlikusius trojanus išlaikyti saugiose orbitose aplink L4/L5 pakanka Žemės masės, o Tėjos masė buvo tokia didelė, kad menkiausia perturbacija ją galėjo nutraukti „nuo virvutės“ ir paleisti „kristi“ į proto-Žemę. Bent jau taip įsivaizduoju. Trečia, straipsnyje aprašoma hipotetinė planeta turėtų būti ~8 kartus sunkesnė nei Žemė (jei teisingai suprantu „dukart didesnė“), tuo tarpu Tėja perpus lengvesnė („10% mažesnė“).