Jau žinoma 14 labiausiai nuo Saulės nutolusio Neptūno palydovų. Beveik pusė iš jų buvo atrasti NASA paleidus erdvėlaivį „Voyager 2“, nuskriejusį iki planetos ir jos sistemos, rašoma space.com.

Įveiktas atstumas rodo akivaizdų progresą teleskopų technologijų srityje. „Voyager 2“ tyrimai truko kelis dešimtmečius. Vienas beveik 25 metus „iš akiračio dingęs“ palydovas buvo vėl pastebėtas 2013-aisiais.

Neptūno palydovai pavadinti graikų ir romėnų mitinių personažų vardais, kurie siejasi su romėnų Neptūnu arba graikų Poseidonu – vyriausiuoju jūrų dievu, ir atsižvelgiant į Tarptautinės astronomų sąjungos (TAS) nuorodas. Netaisyklinga orbita skriejantys palydovai pavadinti Nerėjaus ir Doridės dukterų vardais. Kol kas paskutinis palydovas atrastas 2013-aisiais.

Nustatyti palydovą pavyko išanalizavus senus Hablo kosminio teleskopo sukurtus atvaizdus. Atrastam palydovui laikinai suteiktas pavadinimas S/2004 N 1. Šis palydovas yra visiškai nedidelis – maždaug 100 mln. kartų blankesnis nei plika akimi naktį danguje pastebimas objektas.

Ankstyvieji naudojant teleskopus padaryti atradimai

Neptūnas yra pakankamai toli nuo Žemės, todėl iki erdvėlaivio „Voyager 2“ paleidimo Žemėje naudojamais teleskopais pavyko nustatyti tik du Neptūno palydovus. Pirmasis, Tritonas, buvo atrastas praėjus 17 dienų po pačios planetos atradimo. Tritonas skrieja priešinga Neptūno sukimuisi kryptimi – tai vienintelis tokią neįprastą orbitą turintis didelis Saulės sistemos palydovas. 1846 m. jį atrado Didžiosios Britanijos astronomas Williamas Lassellas ir daugiau nei šimtmetį apie palydovą buvo žinoma tik tiek, kad tai mažas teleskopu įžiūrimas taškelis.

Ledus pralaužė erdvėlaivis „Voyager 2“, 1989 m. įskriejęs į Neptūno sistemą. 2,7 tūkst. km skersmens Tritono paviršiuje yra keletas kraterių. Kaip praneša NASA, palydovo paviršiui taip pat būdingos vulkaninės plokštumos, kalvos ir apvalios lavos srovių suformuotos įdubos. Mokslininkai mano, kad Tritoną dengia suledėjusio azoto pluta, apgaubianti uolingą metalo branduolį ir ledo dangą. Be to, palydovas turi azoto atmosferą, greičiausiai susidariusią dėl vulkaninių procesų.

Atmosferoje taip pat aptikta metano. Erdvėlaivis „Voyager 2“ užfiksavo ir geizerių, o tai rodo, kad Tritone, kaip ir dar keliuose žinomuose palydovuose, vyksta geologiniai procesai. 2015 m., prieš paleidžiant zondą „New Horizons“ tirti Plutono, NASA išleido patį tiksliausią Tritono žemėlapį, nes buvo manyta, kad du dangaus kūnai turi panašumo, be to, buvo tikimasi atlikti lyginamųjų tyrimų.

Nereidė – tai dar vienas teleskopu pastebėtas palydovas, bet jis daug mažesnis – tik 170 km skersmens. Jį 1949 m. atrado olandų ir amerikiečių kilmės astronomas Gerardas Kuiperis. Nereidė buvo toks nedidelis, kad „Voyager 2“ pavyko užfiksuoti tik tolimą neaiškų pro šalį skriejančio palydovo vaizdą. NASA informuoja, kad dėl ekscentriškos orbitos mokslininkai mano Nereidę esant asteroidu arba Kuperio juostos kometoidu. Ji pakankamai nutolusi nuo Neptūno. Savo orbitą apskrieja per 360 dienų.

„Voyager 2“atradimai

Erdvėlaivis „Voyager 2“ Naptūno sistema praskriejo 1989 m. rugpjūtį ir užfiksavo kelis palydovus. 1981 m. stebėjimus per teleskopą vykdę astronomai atrado Larisą, 97 km skersmens palydovą. Tačiau iki 1989-ųjų šis atradimas nebuvo patvirtintas. Tik erdvėlaivio „Voyager 2“ užfiksuotuose vaizduose buvo pastebėtas į asteroidą panašus dangaus kūnas su kraterių išmargintu paviršiumi. Šio palydovo orbita iš lėto artėja prie Neptūno. Mokslininkai mano, kad jis pateks į planetos atmosferą arba nukryps nuo savo orbitos.

Protėjo atradimas sukėlė tikrą nuostabą, nes palydovas buvo pakankamai didelis – net 210 km skersmens, taigi, didesnis už Nereidę, pirmą kartą pastebėtą iš Žemės. Tačiau Protėjas yra tamsesnis ir galbūt dėl šios priežasties nebuvo pastebėtas teleskopu. Palydovo paviršius gumbuotas, gausiai nusėtas krateriais. Remiantis NASA tyrimais, jei Protėjas būtų nors kiek didesnis, dėl sunkio jėgos jo forma labiau panėšėtų į rutulį. Najadės forma šiek tiek primena bulvę. NASA mano, kad tai gali būti kelių Neptūno palydovų nuolaužų junginys.

Po pirmojo palydovo užfiksavimo, kitą kartą jis buvo pastebėtas tik 2013-aisiais, kai tirdami Hablo kosminio teleskopo užfiksuotus vaizdus mokslininkai pritaikė naują technologiją, leidusią sumažinti Neptūno sukeliamą spindesį. Talasos sudėtis, greičiausiai, panaši į Najadės, bet šis palydovas, nors mažas, yra disko formos. Abiejų palydovų orbitos galop priartės prie Neptūno. Erdvėlaivis taip pat užfiksavo Galatėją. Manoma, kad jos gravitacija veikia Neptūno žiedus ir palydovą Despiną, skriejantį kartu su žiedais.

Vėlesni atradimai

Dabar jokio erdvėlaivio į Neptūną nepaleista, bet pasitelkiant taikomąją optiką sparčiai tobulinami Žemėje naudojami teleskopai. Naudojami ir erdve skriejantys teleskopai. Jie pakankamai galingi, kad dangaus kūnus užfiksuotų ir nepalikdami Žemės atmosferos. Šios technologinės priemonės leido ir po 2000-ųjų užfiksuoti keletą Neptūno palydovų. 2002 m. buvo paskelbta apie iš karto keturis atrastus palydovus: Laomedėją, Halimedę, Sao ir Nesą. Šie palydovai tokie maži ir tolimi, kad be informacijos apie jų orbitas, daugiau duomenų beveik neturima. Greičiausiai, jie susiformavo atsitiktinai susidūrus artimoms uolienoms.

 Jas atradusių mokslininkų komanda naudojo 4 m skersmens Amerikos šalių Cerro Tololo observatorijoje Čilėje esantį Blanco teleskopą ir 3,6 m skersmens Kanados, Prancūzijos ir Havajų teleskopą. Po metų, naudojant 8,3 m skersmens „Subaru“ teleskopą Mauna Kea observatorijoje, buvo atrastas palydovas Psamatė.

Psamastė skrieja į Nesos panašia orbita, bet daugiau žinių apie šį palydovą nepateikiama. Kol kas paskutinis užfiksuotas palydovas atrastas taip neseniai, kad jam dar nesuteiktas pavadinimas. Laikinai jis įvardijamas kaip S/2004 N 1. Šį palydovą astronomai atrado 2013-aisiais, analizuodami senus Hablo kosminiu teleskopu padarytus atvaizdus. Jo skersmuo – vos 19 km.

Tolesni ir dar tikslesni Neptūno stebėjimai galimi tik paleidus naują erdvėlaivį, bet iki 2016-ųjų vidurio nei NASA, nei Europos kosmoso agentūra (EKA) jokio panašaus projekto nepatvirtino. Per keletą metų ne viena šios srities tyrėjų grupė pateikė įvairių alternatyvių pasiūlymų, kaip pasiekti Neptūną, bet jų idėjos kol kas nebus įgyvendinamos, nes negalima skirti reikiamo biudžeto, be to, neįmanoma gauti pakankamai plutonio, būtino tokiam tolimam erdvėlaivio skrydžiui.

Nors 2015-aisiais NASA pareiškė, kad Urano arba Neptūno projektai turėtų būti vykdomi visiškai netolimoje ateityje, panašu, kad iki 2030-ųjų, t. y. praėjus 50-čiai metų po pastarojo „Voyager“ skrydžio, jokių postūmių link Neptūno neįvyks.

Komentarai ()