Dar viena vieta Saulės sistemoje, kur plytėjo vandenynai: nauji modeliai patvirtina hipotezę ()
Kuo detaliau nagrinėjame Saulės sistemos kūnus, tuo daugiau atrandame vietų, kuriose galėtų būti vandens. Jau kurį laiką panašios hipotezės sklando ir apie nykštukinę planetą Cererą, didžiausią Asteroidų žiedo objektą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dabar dviem naujais tyrimais išnagrinėta, kaip galėjo per pastaruosius milijonus metų evoliucionuoti jos paviršius.
Pirmame tyrime, lyginant Cereros formos ir gravitacinio lauko duomenis, nustatyta, kad bent keliose vietose, sutampančiose su aukštais kalnais ir dideliais krateriais, esama gravitacijos anomalijų - popaviršinių struktūrų, besiskiriančių nuo tipinių plutos savybių. Jos greičiausiai byloja apie kriovulkanizmo efektus, vykusius iškart po kraterių susiformavimo.
Gravitacijos duomenys taip pat leido nustatyti ir vidutinį plutos tankį, kuris pasirodė esąs vos 30% didesnis už vandens.
Antrame tyrime nagrinėjama Cereros plutos sandara, ieškant būdų paaiškinti mažą tankį ir didelį tvirtumą. Skaitmeniniai modeliai parodė, kad tikėtiniausia plutos sandara yra ledo ir uolienų mišinys, turintis daug - bent 30% - druskų ar klatratų (ledo gardelėje įkalintų dujų molekulių) priemaišų. Šie junginiai yra lengvi, bet žymiai tvirtesni už vandens ledą. Tokių junginių kilmę geriausiai paaiškina paviršinio vandenyno hipotezė: jei Cereros paviršių kadaise dengė vanduo, jame galėjo formuotis dabar plutoje randami mineralai.
Giliau po pluta esančios mantijos struktūra kitokia: ji yra bent dešimt tūkstančių kartų minkštesnė, taigi greičiausiai turi daug vandens, ar bent vandens priemaišų uolienose.
Tokia mantijos struktūra byloja, kad praeityje Cereros viršutiniai sluoksniai negalėjo būti labai įkaitę - priešingu atveju jos struktūra būtų labiau diferencijuota. Žema praeities temperatūra irgi sustiprina kadaise egzistavusio vandenyno hipotezę, nes vandenynas galėjo sparčiai vėsinti uolienas po savimi.
Pirmojo tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research: Planets, antrojo - Earth and Planetary Science Letters.
Tuo tarpu NASA pranešė, kad Dawn zondas Cererą tyrinės iki 2018 vidurio, kol baigsis jo kuras. Nuspręsta, kad toks planas suteiks daugiau mokslinių žinių, nei Dawn kelionė dar vieno Asteroidų žiedo objekto link.
Dawn Cererą stebi nuo 2015 metų kovo, o prieš tai - 2011-2012 metais - skrajojo aplink asteroidą Vestą. Po oficialios misijos pabaigos Dawn aplink Cererą suksis dar bent 50 metų, nes bus pakeltas į labai stabilią orbitą. Tai užtikrins, kad bet kokie galimai zonde buvę žemiški mikroorganizmai neišgyvens ir, šiam nukritus, nepradės plisti gyvybei tinkamose Cereros terpėse.
