NASA, privati JAV astronautikos bendrovė „SpaceX“ ir lėktuvų gamintoja „Boeing“ laiko Mėnulį ir Marsą patraukliomis astronautų tyrinėjimams planetomis, o gal net tinkamomis nuolatiniam gyvenimui vietomis kosmose.

Tiesa, mes vos pradedame suprasti, kaip ilgas buvimas kosmose veikia žmogaus kūną.

Mokslininkai kaupia šios srities žinias, vykdydami „Dvynių tyrimą“ – šioje tiriamojoje programoje dalyvauja buvęs NASA astronautas Scottas Kelly‘is, išbuvęs kosmose beveik metus, ir jo identiškas dvynys brolis Markas, kuris tuo metu gyveno Žemėje.

Sunkio jėgos nebuvimas, stipresnė radiacija, speciali mityba kosmose ir kiti gyvenimo kosmose veiksniai stebėtinais būdais paveikė Scotto kūną.

Tyrėjų duomenimis, gyvenant kosmose ilgą laikotarpį, galimos devynios biologinės keistybės:

Pasikeičia skysčių pusiausvyra organizme.

Išskridus iš Žemės, kūnas būna nesvarumo būsenoje, neveikiamas sunkio jėgos. Tai reiškia, kad kraujas ir kiti kūno skysčiai nestumiami į pėdas. Per metus skysčių iš kojos į galvą gali pritekėti apie 2 litrus.

Veidas atrodo kitaip.

Kadangi nėra sunkio jėgos ir daug skysčių suteka į galvą, veidas atrodo putlesnis.

Gali pakisti regėjimas.

Pasikeitus spaudimui į smegenis, ne tik paburksta veidas, bet ir gali suprastėti regėjimas. Skysčiai prie regos nervo gali spausti akies obuolius.

Dėl radiacijos kosmose taip pat gali atsirasti katarakta, suprastėti regėjimas. Net aukštai skraidančių komercinių lėktuvų įgulos nariams dėl retesnės atmosferos atsiranda ši rizika.

Gali pasikeisti kaulų tankis.

Jei būdami kosmose nesimankštinsite, per metus galite netekti apie 12 proc. kaulų tankio. Tyrėjai vis dar aiškinasi, kodėl taip nutinka.

Padidėja žmogaus ūgis iki tol, kol grįžtama į Žemę.

Kadangi neveikia sunkio jėga, tarpslanksteliniai diskai, kurie yra pripildyti skysčio, nespaudžiami, todėl ūgis gali padidėti apie 3 proc. Grįžęs iš kosmoso Scottas Kelly‘is buvo 5 cm aukštesnis už dvynį brolį. Grįžus į Žemę nuo sunkio jėgos ūgis vėl sumažėja.

Raumenys gali susitraukti.

Esant nesvarumo būsenoje raumenų nereikia, taigi jie atrofuojasi. Štai kodėl kiekvieno astronauto dienotvarkėje būtini fiziniai pratimai. Tiesa, niekas kitas geriau nevysto raumenų masės, nei gyvenimas Žemėje, kur veikia sunkio jėga.

Kosmose prasčiau miegama.

Miegas kosmose veikiausiai sutriks. Dauguma astronautų naktimis miega po 6 val., nes miegas kosmose keistas.

Padidėja vėžio rizika.

Kosmose neveikia Žemės apsauginis magnetinis laukas, todėl radiacijos kiekis didina riziką susirgti vėžiu.

Šiuo metu NASA nustatė, kad vyrai astronautai per visą gyvenimą neturi patirti radiacijos daugiau nei 3 250 milisivertų (mSv). Šis kiekis atitinka apie 400 pilvo kompiuterinių tomografijų. Moterų astronaučių organizme yra daugiau audinių, kuriems gali pakenkti radiacija, todėl joms leistinas radiacijos kiekis per visą gyvenimą – 2 500 mSv.

Tyrimai su gyvūnais parodė, kad ši grėsmė kosmose gali būti didesnė, nei manyta. Kita vertus, reikalingi išsamesni tyrimai su žmonėmis, norint patvirtinti, kad grėsmė padidėja ir žmonėms.

Pakinta genetinis kodas.

DNR yra tarsi pagrindinis gyvybės planas, o genai – kaip žodžiai receptų knygoje – diktuoja konkrečius receptus, kad palaikytų mūsų gyvybę. Ne mažiau svarbu, kada ir kiek genai pasireiškia, kada neveikia ir kada veikia. Tai didele dalimi priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus gyvena.

„Dvynių tyrimas“ parodė, kad po metų kosmose Scotto Kelly‘o genai funkcionavo šiek tiek kitaip, nei Žemėje, o grįžus iš kosmoso neatsistatė (bent jau ne taip greitai). Mokslininkai tebetiria šį veiksnį.

Komentarai (0)