Sprogstantys Marso ugnikalniai ir gera žinia, kaip Marsą galima paversti į Žemę panašia planeta ()
Marse, ties pusiauju, yra didžiulis regionas, vadinamas Medūzos žemuma (Medusae Fossa). Jį sudaro nuosėdinės uolienos, bet jų kilmė kol kas nėra aiški - iki šiol buvo pasiūlyti ir nuosėdinės, ir vulkaninės, ir eolinės (vėjo sukurtos) kilmės modeliai. Dabar pristatyti nauji Marso gravitacinio lauko matavimai, kurie leido gana tiksliai įvertinti Medūzos žemumos paviršiaus struktūrų tankį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jis yra tik apie 1700 kilogramų į kubinį metrą, 70% didesnis, nei vandens. Tai reiškia, kad struktūra yra labai porėta, nes tokio mažo tankio uolienų nebūna. Taip pat tai reiškia, kad porose negali būti daug ledo, kaip buvo teigiama kai kuriuose ankstesniuose modeliuose.
Kas galėjo sukurti tokį porėtą nuosėdinių uolienų darinį? Tyrėjų teigimu, galimas paaiškinimas būtų piroklastiniai išsiveržimai - ugnikalnių sprogimai, išmetantys į atmosferą daugybę pelenų bei uolienų. Sprogimai vyko prieš maždaug tris milijardus metų; uolienos iškrito dideliame plote aplink ugnikalnius ir, laikui bėgant, susislėgė į dabar stebimas struktūras. Medūzos žemumoje piroklastinės kilmės uolienų yra daugiau nei šimtą kartų daugiau, nei didžiausiame panašiame telkinyje Žemėje, ir daugiau nei bet kokiame žinomame telkinyje Saulės sistemoje.
Taigi šio regiono kilmės supratimas reikšmingai praplės akiratį ir apie Marso, ir apie kitų planetų evoliuciją. Be to, piroklastinių išsiveržimų - ypač tokių galingų - metu išmestos dujos, pavyzdžiui anglies dvideginis ir vandens garai, turėjo reikšmingą poveikį Marso atmosferai, galėjo netgi pakeisti tuometinio Marso tinkamumą gyvybei.
Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research Planets.
Kita truputį marsietiška naujiena skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas - Marso pavertimas į Žemę panašia planeta, kitaip tariant, teraformavimas. Kaip ir daugelis fantastinių idėjų, ši irgi kada nors ateityje gali tapti realybe, bet tam reikėtų išspręsti daugybę technologinių (jau nekalbant apie ekonominius ir etinius) klausimų.
Vienas iš jų - kaip suteikti Marsui ozono sluoksnį ir apskritai kaip suteikti atmosferai reikšmingą deguonies kiekį. Tam reikėtų Marse įkurdinti žemiškus fotosintetinančius organizmus, o vieni iš jų galėtų būti cianobakterijos. Būtent jos atsakingos už deguonies padidėjimą Žemės atmosferoje prieš 1-3 milijardus metų.
Dabar naujame tyrime nustatyta, kad dauguma cianobakterijų yra dar efektyvesnės fotosintetintojos, nei manyta iki šiol. Anksčiau buvo manoma, kad jokia fotosintezė negali vykti, jei nėra šviesos, kurios bangos ilgis būtų 700 nanometrų arba trumpesnis; 700 nanometrų atitinka gana sodrią raudoną spalvą. Tačiau dabar parodyta, kad cianobakterijos turi chlorofilų, kurie gali sugerti net 750 nanometrų bangos ilgio, žmogaus akiai praktiškai nematomą, spinduliuotę. Tai reiškia, kad cianobakterijos Marse fotosintezę galėtų vykdyti net ir dulkių audrų metu ar tiesiog užklotos dulkių sluoksniu, vadinasi joms reikėtų palyginus nedaug ypatingos priežiūros.
Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
