Kai astronautas Jimas Lovellis per „Apollo 8“ misiją pirmą kartą pamatė Žemę iš erdvėlaivio, jame įvyko negrąžinama permaina. „Žmonės dažnai sako: „Tikiuosi miręs keliauti į rojų.“ O iš tiesų, kai pagalvoji, mes gimę patenkame į rojų“, – interviu „Business Insider“ sakė astronautas.

J. Lovellis turėjo omenyje trapią mūsų egzistenciją: gyvybę Žemėje palaiko subtilus, netgi neįtikėtinas balansas. Dėl atmosferos, artumo Saulei ir daugybės kitų nesuskaičiuojamų sutapimų gyvybė ne tik egzistuoja, evoliucionuoja, bet ir klesti.

Gyvybė Žemėje egzistuos dar milijardus metų nuo dabar, kita vertus, priklausomai nuo to, kaip lems žvaigždės (tiesiogine to žodžio prasme), mūsų išnykimas gali įvykti ir gana greitai.

Štai kokios galimos, mokslininkų nuomone, Žemės mirties priežastys:

1) Skysta Žemės branduolio dalis gali atvėsti

Žemę supa apsauginis magnetinis laukas, vadinamas magnetosfera. Šis laukas susidaro Žemei sukantis – skysta geležis ir nikelis (išorinis branduolys) sukasi aplink kietą metalo rutulį (vidinis branduolys) ir taip susiformuoja didžiulis elektrinis generatorius. Magnetosfera nukreipia Saulės skleidžiamas energijos daleles, pakeičia jų dydį ir formą. Tos energijos dalelės, patekusios į Žemės orą, sukelia gražias pašvaistes, kartais – geomagnetines audras.

Atvėsus Žemės branduolio daliai, dingtų magnetosfera ir nebeliktų apsaugos nuo Saulės dujų, palaipsniui mūsų atmosfera sunyktų. Panašiai nutiko Marsui, kadaise turėjusiam vandens ir tankią atmosferą, prieš milijardus metų – todėl ši planeta tapo be oro, o greičiausiai ir be gyvybės.

2) Saulė gali išnykti

Svarbiausias mūsų egzistavimo veiksnys – Saulė. Ir vis Saulė – žvaigždė, o žvaigždės išnyksta. Praėjus milijardams metų, Saulėje sumažės vandenilio ir ims lydytis helis. Tai daugiau energijų reakcija, dėl kurios Saulės sluoksniai pasistūmės į išorę ir galbūt ims traukti arčiau Saulės Žemę. Mes sudegtume, o paskui išgaruotume. Nutikus tokiam scenarijui arba Saulei padidėjus, Žemė būtų išstumta iš orbitos, o galiausiai suledėtų ir išnyktų, kaip planeta klajūnė – nuo to neapsaugota jokia žvaigždė.

3) Planeta klajūnė gali nustumti Žemę į nesvetingą orbitą

Formavimosi metu planetos dažnai išstumiamos iš Saulės sistemos. Kaip rodo naujausi tyrimai, planetų klajūnių gali būti gerokai daugiau nei žvaigždžių Paukščių take. Tokia planeta klajūnė gali patekti į Saulės sistemą ir įstumti Žemę į nesvetingą orbitą ar net išstumti mus iš Saulės sistemos. Arba gali sukelti susidūrimą su arti esančia planeta, pvz., su Venera ar Marsu. O patekusi į elipsės formos orbitą, planeta suktųsi tarp stingdančio šalčio ir deginančio karščio.

4) Į Žemę gali atsitrenkti planeta klajūnė

Planeta klajūnė gali ne šiaip nustumti Žemę, o į ją atsitrenkti. Toks scenarijus nebūtų beprecedentis. Maždaug prieš 4,5 mlrd. metų nedidelė planeta trenkėsi į didesnę planetą Saulės sistemoje – taip susiformavo Žemė ir jos palydovas. Pasak naujos terijos, tos dvi planetos virto dujų ir magmos mase. Laikui bėgant iš chaotiško debesies susiformavo žemė ir Mėnulis.

5) Žemę gali bombarduoti asteroidai ir kometos

Asteroidai ir kometos gali būti destruktyvūs – veikiausiai toks didelis dangaus kūnas išnaikino dinozaurus – tiesa, prireiktų didelio kiekio asteroidų, kad jie sunaikintų visą planetą. Ir vis tik taip gali nutikti. Kai Žemė susiformavo, ją šimtus milijonų metų bombardavo asteroidai. Jų poveikis būdavo toks stiprus, kad vandenynai virdavo metus laiko. Visas gyvenimas sukosi apie tai, išlikdavo tik labiausiai karščiui mikrobai. Šiuolaikinės didesnės gyvybės formos tikrai to neatlaikytų. Jei patirtume panašų asteroidų bombardavimą, oro temperatūra kelias savaites siektų 480 laipsnių Celsijaus.

6) Žemė gali per daug priartėti prie klajojančios juodosios skylės

Mažokai žinoma apie juodąsias skyles, tik žinoma, kad jos tokios tankios, jog pro jas neprasiskverbtų nė šviesa. Mokslininkų nuomone, po kosmosą klajoja juodosios skylės – kaip planetos klajūnės. Tokia juodoji skylė gali patekti į Saulės sistemą. Nedidelė juodoji skylė žalos Žemei nepadarytų, bet didesnė sukeltų didelių problemų. Jei net šviesa neprasiskverbia pro juodąją skylę, neprasiskverbtų ir Žemė.

Manoma, tokiu atveju galimi du scenarijai. Pirmas – atomai imtų temptis, kol visiškai išsiskirstytų, šis procesas vadinamas spagetifikacija. Kitų fizikų nuomone, atsidurtume visatos gale arba patektume į visiškai kitokią visatą. Net jei juodoji skylė nepaliestų Žemės, ji gali stipriai priartėti, o tai sukeltų žemės drebėjimus ir kitokių kataklizmų, galbūt būtume išstumti iš Saulės sistemos arba atsitrenktume į Saulę.

7) Žemę gali sunaikinti gama spindulių pliūpsnis

Gama spindulių pliūpsniai – vieni galingiausių fenomenų visatoje. Dauguma kyla, kai sprogsta didelės žvaigždės. Vienas trumpas pliūpsnis išskiria daugiau energijos, nei mūsų Saulė išskiria per visą savo egzistavimo laiką. Ta energija gali sunaikinti ozono sluoksnį, saugantį Žemę nuo pavojingų ultravioletinių spindulių, ir sukelti staigų pasaulinį atšilimą.

Iš tiesų į Žemę nukreiptas gama spindulių pliūpsnis sukėlė pirmą visuotinį gyvybės išnykimą prieš 440 mln. metų. Laimė, teleskopo „Fermi Gamma-ray Space Telescope“ projekto direktoriaus pavaduotojas Davidas Thompsonas nuramino, kad gama spinduliai nėra labai pavojingi Žemei. Jo teigimu, jų pavojus prilygtų pavojui, jei jis rastų savo spintoje baltąjį lokį.

8) Žemė gali suskilti į mažas daleles per savo paskutinį Didįjį sprogimą

Didysis sprogimas reikštų ne tik Žemės, bet ir visos visatos egzistavimo pabaigą. Yra tokia teorija: paslaptinga jėga, vadinama tamsiąja energija, vis greičiau ir greičiau skaido visatą. Jei ji greitės – atrodo, dabar taip ir vyksta – veikiausiai po 22 mlrd. metų nuo dabar atomus kartu laikanti jėga nebegalės jų išlaikyti, o tada viskas išskys. Kita vertus, Didžiojo sprogimo teorija – hipotezė, kas žino, kas nutiktų, jei po katastrofos žmonija išnyktų? Veikiausiai išliktų mikrobų, grybelių... Na jei visas išnyktų, belieka tikėtis, kad kažkur egzistuoja išmintingų gyvybės formų.

Komentarai ()