Mokslininkai pagaliau išsiaiškino, kaip atsirado Paukščių Tako galaktika: atkūrė didžiulio susidūrimo eigą ()
Paukščių Tako galaktikai būdingas halas yra sudarytas daugiausiai iš žvaigždžių, atkeliavusių prieš 10 mlrd. metų per susidūrimą su kita keturiskart mažesne galaktika, sakoma paskelbtame astronomų straipsnyje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lėtai plėtojęsis susiliejimas su Gajos-Enkelado galaktika suteikė ne vien medžiagos mūsų galaktikos halui, prilygstančios 600 mln. Saulės masių, bet ir tirštai pripildė jos diską, sakoma studijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Nature“.
„Iš esmės išnarpliojome Paukščių Tako susiformavimą“, – naujienų agentūrai AFP sakė straipsnio autorė Amina Helmi (Amina Helmi), dirbanti Groningeno universiteto Kapteyno (Kapteino) astronomijos institute.
„Susiliejimas lėmė tai, ką dabar vadiname mūsų galaktikos halu. Kadangi jo mastas buvo milžiniškas, tai privertė sustorėti ir tuo metu jau egzistavusį (galaktikos) diską“, – aiškino ji.
„Nesitikėjome atrasti, kad dauguma halo žvaigždžių yra bendros kilmės“, – pažymėjo astronomė.
Didelės galaktikos tokiomis paprastai tampa įsiurbdamos mažesnes.
Tačiau astronomai ilgai ginčijosi, ar Paukščių Takas išpampo misdamas smulkiais žvaigždžių spiečiais, ar prarijęs vieną didelę galaktiką.
Iki šių metų abiejų stovyklų teorijos tebuvo menkai įrodymais pagrįstos spėlionės.
Tačiau padėtis pasikeitė, balandį gavus didžiulį kiekį duomenų iš palydovo „Gaia“.
2013 metais paleistas Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovas sukūrė precedento neturintį 1,7 mln. žvaigždžių trimatį žemėlapį. Daugiau kaip milijardas šių žvaigždžių priklauso Paukščių Takui ir sudaro apie procentą visų jame esančių.
Palydovo atliekami daugkartiniai matavimai leido tiksliai apskaičiuoti atstumą iki kiekvienos žvaigždės ir jos judėjimo greitį.
Atkurtas galaktikų susidūrimas
Ieškodami galaktikų susijungimo pėdsakų Paukščių Tako halo medžiagoje mokslininkai nustebo suvokę, kad dauguma jo žvaigždžių yra labai giminingos ir smarkiai skiriasi nuo kitos mūsų galaktikos medžiagos.
„Cheminis parašas aiškiai skyrėsi nuo Paukščio Tako „vietinių“ žvaigždžių, – sakė A. Helmi. – Ir jos sudaro gana homogenišką grupę, o tai rodo, kad jų kilmė – bendra.“
Atlikę tikslius spektrinius matavimus mokslininkai sugebėjo sukurti trimatį modelį, tiksliai atvaizduojantį, kaip judėjo įsibrovusios galaktikos žvaigždės.
„Šiuos vaizdo įrašus leidžiant atgal astronomai gali tyrinėti, kaip susitelkė mūsų galaktika ir kaip ji vystėsi“, – komentuodama šią studiją pažymėjo Kanadoje veikiančio Victorios (Viktorijos) universiteto astronomė Kim Venn (Kim Ven).
A. Helmi ir jos bendradarbiai apskaičiavo, kad susiliejimas įvyko maždaug prieš 10 mlrd. metų, praėjus 3,8 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo, žymėjusio Visatos atsiradimą. Su Paukščių Taku susiliejusią galaktiką mokslininkai pavadino senovės graikų legendų titano Enkelado – žemės deivės Gajos ir dangaus dievo Urano palikuonio – vardu.
Anot legendos, šis mūšį su dievais pralaimėjęs milžinas buvo palaidotas po Etnos ugnikalniu ir nuo tada sukelia žemės drebėjimų. Astronomai šioje legendoje įžvelgė panašumų su procesu, kurio metu iš Visatos platybių atskriejusi galaktika sudrebino Paukščių Taką ir pakeitė jo pavidalą.
Palydovas „Gaia“ tebeveikia: aparatas per minutę gauna duomenų apie 100 tūkst. žvaigždžių ir per parą atlieka apie 500 mln. matavimų. Šiais duomenimis pagrįstas pirmasis žvaigždėlapis buvo paskelbtas 2016 metų rugsėjį. Jis atvaizduoja metus rinktus duomenis apie 1,15 mlrd. žvaigždžių.
Orbita aplink Žemę besisukantis palydovas kai kurių žvaigždžių matavimus atliko jau daugiau kaip 70 kartų.
