Jeigu mokslininkų prognozės pasitvirtins ir Saulė pasiųs galingą plazmos debesį, Žemės gyventojų laukia apokaliptinis scenarijus, teigia Europos kosmoso agentūros Kosmoso oro stebėjimo departamento vadovas Jussi Luntama.

„Visame pasaulyje sutriktų telekomunikacijos, palydovinė navigacija, elektros tiekimas ištisuose regionuose. Labiausiai baiminamės dėl to, kad viena pažeista transformatorinė gali sukelti grandininę reakciją“, – pasakoja jis.

J. Luntama vadovauja Europos kosmoso agentūros komandai, kurios tikslas – nuodugniai ištirti ir stebėti kosmoso oro sukeliamas grėsmes Žemei. Su mokslininku pasikalbėjome jo darbo kabinete Europos kosmoso operacijų centre (ESOC) Darmštate, Vokietija.

– Ką reiškia kosmoso oras (angl. space weather)?

– Paprastai kalbant, tai yra pokyčiai kosmose, susiję su Saulės aktyvumu. Daug kas galvoja, kad kosmosas yra vakuumas, kad jame nieko nėra. Bet iš tiesų ten pilna įkrautų dalelių, kurios keliauja iš Saulės, ir kosminės radiacijos.

Galbūt žiūrint iš Žemės Saulė atrodo kaip nekaltas geltonas kamuolys, tačiau ten vyksta nesuvokiamo galingumo plazmos išsiveržimai. Įsivaizduokite milijardus tonų sveriančius plazmos debesis, kosmose judančius greičiau už bet kokį žmonių sukurtą aparatą – maždaug 3000 km/s.

Jeigu Žemė pasitaiko to debesies kelyje, jis sujaukia Žemės magnetosferą. Prasideda daug susijusių procesų, kurie gali stipriai pakenkti kritinėms infrastruktūroms tiek Žemėje, tiek kosmose: pažeisti palydovus, sutrikdyti radijo signalus, taip pat sukelti pavojų Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) esantiems astronautams. Žemėje gali pažeisti transformatorines, dėl ko nutrūktų elektros tiekimas ir pan.

– Dėl smarkiausios rašytinėje žmonijos istorijoje Saulės audros 1859 m. vienu metu nustojo veikti Europos ir Šiaurės Amerikos telegrafo tinklai. Kas nutiktų dabar?

– Dėl Saulės žybsnių 1989 m. Kvebeko (Kanada) gyventojai keletą valandų buvo be elektros. 2003 m. Malmėje (Švedija) 20 tūkst. namų taip pat kurį laiką neturėjo elektros. Tačiau tai – palyginti silpnų žybsnių sukeltos problemos.

Visame pasaulyje sutriktų telekomunikacijos, palydovinė navigacija, elektros tiekimas ištisuose regionuose. Labiausiai baiminamės dėl to, kad viena pažeista transformatorinė gali sukelti grandininę reakciją: jos krūvis tektų kitoms, taigi ir jos perdegtų, jų krūvis pereitų dar kitoms, kurios taip pat perdegtų, ir taip toliau. Kažkas panašaus, bet daug mažesniais mastais įvyko per mano minėtą Saulės audrą Kvebeke 1989 m.

Šiais laikais viskas sujungta. Pavyzdžiui, jeigu taip nutiktų Europoje, grandininė reakcija įvyktų labai greitai. Galimai didžioji dalis Europos paskestų tamsoje.

Kadangi itin galingi žybsniai vyksta cikliškai, skaičiuojame, kad yra didelė tikimybė, jog vienas toks turėtų įvykti per ateinančius 10 metų.

– Skamba kaip postapokaliptinis scenarijus… Kokiu tikslumu šiuo metu galima prognozuoti, kada plazmos debesis pasieks Žemę?

– Problema, kad dar ne iki galo suprantame, kaip veikia mūsų Saulė. Žinome pagrindinius principus, bet trūksta daug žinių apie Saulės žybsnius, todėl negalime jų tiksliau prognozuoti.

Jeigu prognozuojame, kad Saulės žybsnis pasieks Žemę, pavyzdžiui, rytoj 18 val., tai yra 18 val. plius/minus 6–12 valandų. Taigi labai netikslu.

Tiesiog turime labai limituotus įrankius, kurių dauguma – pasenę. Kai kurie palydovai yra 20 metų senumo. Kaip seni automobiliai – nors dar veikia, bet nuolat genda ir reikalauja daug priežiūros, kad funkcionuotų.

– Tam tikriausiai turėtų padėti NASA zondas „Parker Solar Probe“, kuri šiuo metu keliauja į Saulę?

– Mokslininkai deda daug vilčių į šią misiją. Europos kosmoso agentūra kitąmet paleis palydovą „Solar Orbiter“, kuris prisidės prie „Parker Solar Probe“ atradimų.

Taip pat Europos ir Amerikos mokslininkai vienijasi kuriant naują Saulės stebėjimo palydovų sistemą – „Lagrange mission“. Tikimės, kad gauti duomenys padės tiksliau prognozuoti, kada Saulė gali išspjauti naują žybsnį, ir galbūt turėsime daugiau laiko jam tinkamai pasiruošti.

– O kaip galime pasiruošti? Ką reikėtų daryti, sužinojus, kad Žemės link išspjautas itin galingas plazmos debesis?

– Deja, niekaip negalime užkirsti tam kelio. Tiesiog esame per maži, kad galėtume juos įtakoti – plazmos debesų skersmuo gali siekti 300 mln. km ir daugiau. Palyginimui, Žemės skersmuo yra viso labo 12,742 km.

Ką galime padaryti – pasiruošti. Pavyzdžiui, kai kuriuos palydovus įjungti režimu, kuris padėtų išvengti kritinių pažeidimų. Transformatorinių operatoriai neišjungtų, bet sumažintų jų pajėgumus, kad vienai perdegus, kitai netektų dvigubo maksimalaus krūvio. Taip pat perspėtume TKS astronautus, kad jie tuo metu atvirame kosmose neatliktų jokių darbų.

Komentarai (4)