Štai iš kur kosmose šie žybsniai - valandų tikslumų apskaičiavo jų pasikartojimą ir dar kartą pasitvirtino bendroji reliatyvumo teorija ()
Galaktikoje OJ 287 egzistuoja dvinarė supermasyvi juodoji skylė. Vienos komponentės masė viršija 18 milijardų Saulės masių, o antroji yra gerokai mažesnė – 150 milijonų Saulės masių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aplink didesniąją juodąją skylę sukasi akrecinis diskas, sudarytas iš karštų dujų, po truputį krentančių į juodąją skylę.
Kompanionė skrieja pailga 12 metų trukmės orbita, kurios plokštuma nesutampa su disku. Taigi per kiekvieną 12 metų periodą mažesnioji juodoji skylė du kartus susiduria su disku ir sukelia stiprų žybsnį.
Žybsniai stebimi nuo XX a. pradžios, bet tik 2011 metais sukurtas modelis, davęs prognozę apie tikėtiną sekančio žybsnio laiką. Žybsnis, kaip ir prognozuota, nutiko 2015 metų gruodį. Nuo tada modelis dar patobulintas – prognozės paklaida sumažinta nuo kelių savaičių iki kelių valandų. Naujausio žybsnio tikėtasi pernai liepą.
Dabar paskelbti šio žybsnio stebėjimų duomenys. Stebėjimai atlikti Spitzer kosminiu teleskopu pernai vasario-kovo mėnesiais, taip pat nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio. Ankstyvesni stebėjimai pasitarnavo kaip pagrindas – galaktikos branduolio spinduliuotė ne žybsnio metu. Vėlesni stebėjimai apėmė patį žybsnį. Jo pradžia su prognozėmis sutapo keturių valandų tikslumu, eilinį kartą patvirtinant bendrąją reliatyvumo teoriją, nes tiksliam orbitos parametrų apskaičiavimui prireikė įvertinti ir reliatyvistinius efektus.
Taip pat stebėjimai patvirtino vadinamąją „plaukų nebuvimo teoremą“, kuri teigia, kad juodosios skylės gali būti visiškai aprašytos vien savo mase, sukimosi sparta ir elektriniu krūviu, kitaip tariant, jos neturi jokių netolygumų („plaukų“). Jei nors viena iš dviejų poros narių būtų sudėtingesnė, nei teigia plaukų nebuvimo teorema, žybsnio laikas būtų kitoks, nei prognozuota.
Apskritai šie stebėjimai pavyko tik laimingo atsitiktinumo dėka – liepos pabaigoje Spitzer buvo pakankamai nutolęs nuo Žemės, kad galėtų stebėti galaktiką OJ 287, kurią nuo Žemės užstojo Saulė.
Tyrimo rezultatai arXiv.
