Mokslininkai išsiaiškino žvilgančios medžiagos Mėnulyje kilmę: paneigė drebučių teoriją – atsakymas kur kas paprastesnis ()
Buvo nustatyta keistos į drebučius panašios medžiagos, kurią praėjusiais metais viename iš tolimojoje Mėnulio pusėje esančių kraterių aptiko Kinijos mėnuleigis „Yutu-2“, kilmė. Remiantis nuotraukų analizės rezultatais ir palyginus jas su „Apollo“ į Žemę pargabentais pavyzdžiais, tai yra Mėnulyje labai paplitusi medžiaga – uoliena.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiksliau sakant, išsilydžiusi uoliena (greičiausiai nuo meteorito smūgio metu išsiskyrusio karščio), įgavusi tamsiai žalsvos spalvos žvilgantį stiklišką pavidalą, informuoja sciencealert.com.
„Kosminio zondo „Chang’e-4“ mėnuleigis tamsiai žalsvos spalvos žėrinčią uolieną rado tolimojoje Mėnulio pusėje esančiame Von Karmano krateryje, Pietų ašigalio Aitkeno baseine, – moksliniame darbe nurodė tyrėjai. – Uoliena susiformavo iš Mėnulio regolito ir brekčijos veikiant nuo meteorito smūgio atsiradusiems jungimosi, cementavimosi ir klijavimosi procesams.“
Žėrinčiosios medžiagos nuotraukų mėnuleigis „Yutu-2“ pirmą kartą padarė 2019 m. liepos mėnesio pabaigoje. Rugpjūčio mėnesį jos buvo paviešintos Kinijos vyriausybės sankcionuotame mokslo populiarinimo tinklaraštyje „Our Space“.
Išsilydžiusi uoliena buvo apibūdinta kaip „primenanti drebučius“, o toks epitetas yra neįprastas Mėnulyje randamiems daiktams. Juk Žemės palydove labai sausa ir dulkėta. Vėliau paskelbtose nuotraukose matomas objektas iš tiesų žvilga, tačiau drėgmės jame nėra nė lašo. Taigi, pradinė hipotezė, kad mįslingoji medžiaga yra nuo smūgio susidaręs lydinys, o ne kažkokie drebučiai, pasitvirtino.
Nuotraukos buvo užfiksuotos „Yutu-2“ panoramine kamera-regimųjų ir artimųjų infraraudonųjų spindulių spektrometru bei pavojų išvengimo kamera. Išsamesnė jų analizė taip pat remia minėtąją hipotezę. Panoramine kamera-regimųjų ir artimųjų infraraudonųjų spindulių spektrometru padarytos fotografijos leido Kinijos mokslų akademijos darbuotojui Shengui Gou ir jo kolegoms ištirti nuo medžiagos atsispindinčią šviesą ir nustatyti uolienos bei ją supančio regolito (Mėnuliui būdingų dulkių ir skaldos) cheminę sudėtį.
Vadovaujantis mokslininkų analizės rezultatais, regolitą daugiausia sudaro plagioklazai (maždaug 45 proc.), piroksenas (7 proc.) ir olivinas (6 proc.) – gana standartinės Mėnulio uolienos. Kita vertus, stikliškosios medžiagos sandarą nustatyti buvo truputį sunkiau, galbūt dėl silpno apšvietimo. Kinijos mokslų akademijos darbuotojams pavyko išskirti tik plagioklazus, kurių yra gana daug – apie 38 proc. Tikėtina, kad stikliškosios medžiagos cheminė sudėtis yra labai panaši į netoliese esančio regolito. Mokslininkams taip pat pavyko išsiaiškinti, jog medžiagos gabalas yra tamsiai žalsvos spalvos bei maždaug 52 centimetrų ilgio ir 16 centimetrų pločio.
Jis yra labai panašus į du pavyzdžius, kurie buvo pargabenti „Apollo 15“ ir „Apollo 17“ misijų metu, t. y. į „Mėnulio pavyzdį 15466“ ir „Mėnulio pavyzdį 70019“. Abu pavyzdžiai, paimti iš meteoritų išmuštų kraterių, klasifikuojami kaip brekčija – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš nuolaužų, kurias tarpusavyje sujungė smulkesni mineralai. Abiem atvejais uolienų gabalai yra Mėnulio regolitas, o rišančioji medžiaga – juodas stiklas.
Tyrėjai padarė išvadą, kad medžiaga greičiausiai susiformavo nukritus meteoritui. Nuo smūgio dalis regolito išsilydė, susimaišė su neišsilydžiusiu regolitu ir susidarė brekčija. Tiesa, šis procesas nebūtinai įvyko krateryje, kur buvo rasta keistoji uoliena. Tikėtina, jog brekčiją sudaro dviejų skirtingų kraterių medžiaga. Gali būti, kad ji susiformavo kitame krateryje ir meteorito smūgio bangos buvo nusviesta ten, kur ją rado mėnuleigis „Yutu-2“.
Taip pat žinome kraterio skersmenį – maždaug 2 metrai. Kad būtų išmuštas toks krateris, užtektų vos dviejų centimetrų skersmens meteorito, tačiau tokiu atveju nesusidarytų 52 centimetrų ilgio ir 16 centimetrų pločio uoliena.
„Vadinasi, brekčija greičiausiai susiformavo ne tame krateryje, kuriame buvo rasta, bet jame atsidūrė po kito meteorito smūgio“, – rašė tyrėjai. Išvadų tikslumą riboja keletas veiksnių, pavyzdžiui, mokslininkai neturi uolienos pavyzdžio, kurį galėtų ištirti. Kaip jau buvo minėta, apšvietimas buvo prastas, o „Yutu-2“ išvažiavo iš radimvietės praėjusių metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje, todėl vargu ar bus padaryta daugiau nuotraukų.
Visgi paskelbti rezultatai yra išties įdomūs, ypač atsižvelgiant į turimus duomenis. Be to, nebereikia sukti galvos dėl paslaptingųjų Mėnulio gleivių. Tyrimas buvo išspausdintas mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.