Gali būti, kad žmonių ateiviams išsiųstos žinutės tėra šūviai tamsoje. XIX a. pradžioje austrų astronomas Josephas Johannas von Littrowas pateikė rimtą pasiūlymą: žmonės Sacharos dykumoje turėtų iškasti daugybę griovų, iš kurių susidėliotų milžiniški geometriniai raštai, tada reikėtų juos pripildyti žibalo ir padegti, kad suliepsnotų. Tokio sumanymo tikslas – nusiųsti kažkur Saulės sistemoje gyvenančioms ateivių civilizacijoms aiškią žinutę: mes esame čia.

J. J. von Littrowui savo idėjos įgyvendinimo išvysti neteko. Tačiau net ir prabėgus daugybei metų po šio ambicingo plano pateikimo žmonės nesiliovė mėginti užmegzti kontaktą su už Žemės ribų esančiomis gyvybės formomis.

Tad kokių žinučių žmonės išsiuntė ateiviams? Bandymus susisiekti su nežemiškomis civilizacijomis nagrinėja livescience.com.

Radijo ryšys tapo priemone, kaip manyta, galinčia realizuoti siekį pranešti apie Žemės egzistavimą. 1962-aisiais Sovietų Sąjungos mokslininkai nukreipė radijo siųstuvą į Venerą ir, pasitelkdami Morzės abėcėlę, pasisveikino su planeta. Šis pirmasis tokio pobūdžio prisistatymas susidėjo iš trijų žodžių: mir (rusų kalbos žodis, reiškiantis taiką arba pasaulį), Leninas ir SSSR (lotyniška abėcėle pateikiamas kirilica rašomo Sovietų Sąjungos pavadinimo trumpinys). Žinutė buvo laikoma iš esmės simboline, teigiama 2018 m. „International Journal of Astrobiology“ paskelbtame straipsnyje. Tai buvo labiausiai panašu į visiškai naujo kosminio radaro išbandymą. Tai technologija, į kosmosą siunčianti radijo bangas. Svarbiausias jos tikslas – stebėti ir atvaizduoti Saulės sistemos objektus.

Vertinant pagal atstumą, kitas bandymas pasiekti nežemiškas civilizacijas buvo gerokai ambicingesnis. 1974 m. mokslininkų komanda, kurioje buvo ir astronomai Frankas Drake‘as bei Carlas Saganas, perdavė Puerto Rike esančios Aresibo observatorijos radijo žinutę „Messier 13“ – už 25 tūkst. šviesmečių esančio žvaigždžių spiečiaus – link. Dvejetainiu kodu išsiųsta vaizdinė žinutė apėmė grafinę žmogaus figūrą, DNR dvigubos spiralės grafinę struktūrą, anglies atomo modelį ir teleskopo schemą.

„Aresibo žinutė – bandymas matematikos ir mokslo kalba pateikti to, kas mes, žmonės, esame, apibendrintą vaizdą“, – aiškina psichologas ir nevyriausybinės tyrimų organizacijos „Messaging Extraterrestrial Intelligence International“ (METI), kuriančios ir perduodančios žinutes, kuriomis siekiama užmegzti ryšį su nežemiškomis civilizacijomis, prezidentas Douglasas Vakochius.

Aresibo žinutė tiesiogine šių žodžių prasme buvo šūviai tamsoje. Pasiekti „Messier 13“ prireiktų maždaug 25 tūkst. šviesmečių. Tačiau tuo metu, kai žinutė jį pasieks, žvaigždžių spiečius jau bus pajudėjęs, teigia Kornelio universiteto Astronomijos katedra. Hipotetiniai ateiviai turi galimybę vis vien aptikti prazvimbiantį signalą – jo intensyvumas yra 10 milijonų kartų stipresnis nei mūsų Saulės siunčiamų radijo signalų (Saulė skleidžia platų elektromagnetinės radiacijos spektrą – nuo elektromagnetinių iki radijo bangų). Tačiau tai yra menkai tikėtina, tvirtina „Search for Extraterrestrial Intelligence Institute“ (SETI, Nežemiško intelekto paieškų instituto) astronomas Sethas Shostakas.

„Tam tikra prasme tai buvo pati galingiausia žinutė. Tai tarsi milžiniškas reklaminis stendas, turėjęs būti greitkelyje, bet atsiradęs kažkur laukuose“, – „Live Science“ aiškino S. Shostakas.

Dar visai neseniai radijo signalai buvo pasitelkiami perduoti viskam – nuo meno iki reklamų. Kaip prisimenama „International Journal of Astrobiology“ straipsnyje, 2008-aisiais „Doritos“ transliavo savo reklamą Didžiųjų Grįžulo Ratų kryptimi – radarų signalai buvo nukreipti į vieną šio žvaigždyno saulės sistemą, esančią už 42 šviesmečių. 2010-aisiais Klingon (dirbtinai sukurta kalba, kuria bendrauja „Star Trek“ ateiviai) kalba parašyta žinutė kvietė tikrus ateivius sudalyvauti klingonų operoje Olandijoje.

Bandymams užmegzti ryšį su ateiviais buvo pasitelkiamas ne tik radijo ryšys. Iškeliavo ir erdvėlaivių su Žemės artefaktais, viliantis, kad juos kosmose galiausiai pačiups nežemiškų ir protingų gyvybės formų atstovai. 1977 m. buvo paleisti „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ erdvėlaiviai – tokiu būdu siekta ištirti toliausius mūsų Saulės sistemos kampelius ir tarpžvaigždinę erdvę. Abiejuose erdvėlaiviuose yra po auksinį diską – žmonijos žinutę, susidedančią iš tokių dalykų kaip muzikos įrašai, aplinkos garsai iš Žemės ir 116 mūsų planetos ir Saulės sistemos vaizdų.

„Voyager“ zondai tebeskrieja tarpžvaigždinėje erdvėje ir laukia, kol juos kažkas atras. Tačiau kokia tikimybė, kad taip ir nutiks? „Nulinė“, – neabejoja Sheri Wells-Jensen, Bouling Grino universiteto lingvistė, besispecializuojanti nežemiškų civilizacijų srityje.

„Tai gražus ir poetiškas sprendimas, žavus ir drąsus bandymas surinkti geriausius žmoniją apibūdinančius elementus, nors, vertinant realios komunikacijos atžvilgiu, jis buvo beprasmis“, – teigia Sh. Wells-Jensen.

Ekspertai sutinka, kad tikimybė, jog kuris nors iš visų bandymų pasieks ateivių civilizacijas, yra menka. Toks rezultatas, suprantama, priklausytų nuo to, ar mūsų Saulės sistemoje yra kitų gyvybės formų. Tačiau tų gyvybės formų atstovai, apie kurių egzistavimą nežinome, taip pat turėtų atidžiai klausytis radijo signalų ir užtektinai išmanyti matematiką ir mokslą, kad galėtų suprasti mūsų išsiųstas žinutes. Be to, mūsų išsiųstos žinutės iš esmės daro prielaidą, kad šie ateiviai visatą suvokia panašiai kaip ir mes – pasitelkdami regą ir klausą.

Visgi tai nereiškia, kad visos tos žinutės yra beprasmės. „Mes žvalgomės ir ieškome. Tad kodėl jie neturėtų ieškoti?“ – pastebi Sh. Wells-Jensen. O kas, jei mūsų žinutės šioms hipotetinėms būtybėms yra neįskaitomos? Nieko baisaus. „Man regis, svarbiausias mūsų kada nors pasakytas dalykas – tai, kad mes apskritai egzistuojame“, – mano Sh. Wells-Jensen.

Komentarai ()