Kosminės atostogos: Lenkijoje esančiame bunkeryje unikali galimybė pasijausti tarsi tikrame kosmose - išskirtiniai potyriai ir viskas taip, tarsi vaikščiotumėte po Mėnulį (Video) ()
Norite, kad atostogos būtų net ne fantastiškos, o tiesiog kosminės? Šitai tikrai įmanoma, jei tiktai pasisektų apsilankyti Lenkijoje esančiame bunkeryje, pastatytame kaip slėptuvė branduolinio pavojaus atveju, tačiau nuo šiol naudojamame pagal kitą paskirtį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Netoli Lenkijos Pilos miesto esantis bunkeris perdarytas taip, kad primintų Tarptautinę kosminę stotį, todėl jame atsidūrus pasijunti it tavęs lauktų šiokia tokia kosminė misija su pasivaikščiojimais Mėnulio paviršiumi, rašo dailymail.co.uk.
Karinis oro uostas, kuriame kitados buvo laikomi atakos lėktuvai SU-22, dabar paverstas mokslinių tyrimų stotimi „Lunares“. Joje organizuojamos dvi savaites trunkančios viešnagės – vadinamosios misijos, – skirtos šešiems rūpestingai atrinktiems pretendentams. Už galimybę išmėginti astronauto gyvenimą kosmose, kiekvienas turi sumokėti po 1 750 eurų. Į mokestį įskaičiuotas šaldant išdžiovintas, t. y. liofilizuotas, maistas, pasivaikščiojimai po Mėnulį ir moksliniai eksperimentai. Tik nesvarumo, kol tęsis misija, patirti, deja, nepavyks.
Į bunkerį žengiantiems ekspedicijos dalyviams keliami konkretūs reikalavimai. Jie, aišku, turi pasitikrinti dėl COVID-19, taip pat būti įgiję atitinkamos srities bakalauro laipsnį ir nepriekaištingai mokėti anglų kalbą.
Vargu ar reikia stebėtis, kad tokia atrakcija tikrai nesiūloma tiems, kuriuos gali ištikti klaustrofobija.
Vasario mėnesį surengtai „Lunares“ ekipažo „kelionei į kosmosą“ vadovavo Benjaminas Pothieras, 46-erių metų mokslininkas iš Prancūzijos.
Jam teko pabuvoti fiziškai atskirtam nuo išorinio pasaulio, ištverti be natūralios šviesos ir neturint jokių galimybių kur nors pabėgti nuo bendrakeleivių. Remiantis tuo, ką jis pasakojo „MailOnline“ Kelionių rubrikai, vienas kitą vejantys karantinai buvo neprasta treniruotė prieš tokius išbandymus. Jam, aišku, padėjo ir akademinės žinios.
„Atlikau vado vaidmenį. Šiaip esu per tokią patirtį išryškėjančių žmogiškųjų veiksnių ekspertas, talkinantis tokioms institucijoms kaip „Human Spaceflight Committee“ (Žmogaus skrydžio į kosmosą komitetas) prie „International Astronautical Federation“ (Tarptautinės astronautų federacijos)“, – sakė B. Pothieras.
„Taigi, buvau ganėtinai pasirengęs. Komandos sudėčiai priekaištų neturiu: ji buvo sudaryta laikantis lyčių balanso principo. Visi kuo puikiausiai sutarėme. Keletą kartų nuomonės trumpam išsiskyrė, bet tai nepasirodė reikšminga. Kasdien rytais užsiimdavome jogos praktika. Manau, ji nemenkai padėjo“, – samprotavo B. Pothieras.
Pagrindinis misijos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip filtruoti iš vonių ir kriauklių nutekantį vandenį, kad jis taptų tinkamas augalams laistyti arba unitazų bakeliams užpildyti.
Po kelias valandas per dieną tekdavo vilkėti kosmonautų kostiumus – skafandrus – ir praleisti Mėnulio paviršių imituojančiais skalda, akmenimis ir smėliu nubarstytoje vietoje.
Apatinės skafandrų dalys – gana neelastingos, todėl tokia apranga varžo judesius, kaip kad varžytų, jei tektų vaikščioti išėjus į kosmosą.
Būdami „ant Mėnulio paviršiaus“ komandos dalyviai turėjo testuoti įvairią įrangą, pavyzdžiui, robotus. Taigi, „Lunares“ ekipažas gavo galimybę gautais duomenimis prisidėti prie bendros pažangos.
Kaip sakė B. Pothieris, tipinė misijoje praleista diena prasidėdavo 7.30 val. suskambėjus žadintuvui. Tada visi dalyviai atlikdavo jogos praktiką. Vėliau pusryčiams gaudavo po dosnų dubenį iš liofilizuotų produktų pagamintos košės. Galiausiai turėdavo pasitikrinti mediciniškai – pasimatuoti širdies ritmą, kraujo spaudimą ir pasisverti.
Toliau laukdavo eksperimentai, per kuriuos būdavo nustatinėjama, kiek stipriai komandos nariai gali suspausti kumštį ir kaip ilgai geba išlaikyti stabilią padėtį. Taip buvo siekiama išsiaiškinti, kokį poveikį motoriniams gebėjimas ir laikysenai daro gyvenimas izoliacijoje.
Po medicininių testų ateidavo eilė įvairiems darbams ir užduotims, įskaitant tvarkymąsi, vandens tikrinimą ir pietų ruošimą.
Vakarop vykdavo pasivaikščiojimai „Mėnulio paviršiumi“. Vienu metu į juos leisdavosi ne daugiau kaip du žmonės. Juos lydėdavo vietinis mėnuleigis „Leo“.
Kai visi vėl susirinkdavo į krūvą, prasidėdavo privaloma sporto valandėlė. Inscenizuotoje kosminėje stotyje yra ir bėgtakis, ir kuo įvairiausių treniruoklių.
Per tikrąsias kosmines misijas nesvarumą patiriantys astronautai privalo po dvi valandas treniruotis, kad veikiami gravitacijos neprarastų raumenų ir kaulų masės. Fizinis aktyvumas, aišku, į naudą ne tik kūnui, bet ir galvai – psichikai.
Vakarais vėl būdavo valgomas šaldant sudžiovintas maistas. G. Pothierio mėgstamiausiu patiekalu tapo boloniški makaronai. Vėliau būdavo galima pasižiūrėti kokių nors filmų.
„Turėjome ir televizorių, ir „Wi-Fi“. Na, po kokių poros dešimtmečių Mėnulyje tokie dalykai veikiausiai taps įmanomi. Keletas vakarų, žinoma, buvo skirti bendroms filmų peržiūroms. Pamatėme daug filmų kosmoso tema ir dokumentinių juostų“, – pasakoja G. Pothieras.
Turiningos veiklos kupinas dienas vainikuodavo ramus nakties miegas.
„Miegojau tenai ypač gerai. Gyvenome tarsi bendrabutyje, todėl galėjome tik džiaugtis nepriekaištingai veikiančia ventiliacijos sistema ir ypač patogiomis lovomis. Antroji gero miego priežastis veikiausiai buvo didžiulis užimtumas dieną“, – mano G. Pothieras.
Natūralios šviesos stygius, kaip žinia, neigiamai veikia daugelį žmonių, o apklausus kosminiais keltais pakeliavusius JAV astronautus paaiškėjo, kad ne mažiau kaip pusė, atsidūrę orbitoje, nepajėgė užmigti be migdomųjų.
Astronautai kartais pamini ir organizmo laikrodžio išsiderinimą, paprastai siejamą su įvairiomis sveikatos problemomis. Siekiant sumažinti neigiamą šviesos stygiaus poveikį, apšvietimas Tarptautinėje kosminėje stotyje kas metai tobulinamas.
G. Pothieris natūralios šviesos trūkumo nesureikšmino. Tik nubudimo nuo veidą glostančių šiltų saulės spindulių, kaip pats pasakė, šiek tiek pasiilgo.
Kiek vėliau šiais metais kosmoso reikalų ekspertui teks prisijungti prie Marso imitavimo eksperimento, vyksiančio JAV. Raudonosios planetos vaidmenį ketinama patikėti įspūdingais vaizdais garsėjančiai Moabo dykumai.
„Labai svarbu vykdyti tokio tipo eksperimentus čia, Žemėje, ir kuo tiksliau atkartoti tikrąsias kosmines misijas. Jų nauda – begalinė, atsižvelgiant į tai, kad rengiamės statyti bazę Marse ir ruošiamės vėl nusileisti Mėnulyje, o šitai, žinia, įvyks 2024-aisiais, vykdant programą „Artemis III“, – sako G. Pothieris.
„Esu dalyvavęs daugelyje tokio pobūdžio tyrimų, įskaitant ir su izoliacija susijusį eksperimentą, surengtą Europos kosmoso agentūros iniciatyva NASA buveinėje Havajuose dar prieš COVID-19 pandemiją, – tęsia jis. – Nekyla abejonių, kad tokie eksperimentai yra puikiausias būdas pamatyti, kaip žmogus reaguoja į specifinę aplinką – vietos ir bendravimo apribojimus, kaip tokie dalykai paveikia jo psichiką ir fiziologiją.“
„Svarbu ir tai, kad per eksperimentus pavyksta gauti duomenų, praverčiančių kuo įvairiausiose srityse, kaip antai mityba, maisto produktų tyrimai, psichologija, žmogaus elgsena, biomechanika ir t. t., besispecializuojantiems mokslininkams“, – nurodo G. Pothieris.