Ar kada nors pasieksime kitas žvaigždes? Yra būdas, kuriam nereikia jokių mokslinės fantastikos sprendimų (Foto, Video) (20)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Priartėjimas prie šviesos greičio
Ar galime skireti dar greičiau? Ar galėtume pasiekti netoliese esančias galaktikas ir už jų ribų? Na, bent jau iš principo taip. Mums reikėtų reliatyvistinės raketos. Tai leistų nedaugeliui žmonių nuskrieti neįtikėtinus atstumus, ir tam nereikia nieko daugiau, nei mūsų dabartinis fizikos supratimas.
Mums reikia raketos, kurios pagreitis būtų maždaug 9,81 metro per sekundę kvadratu. Tai yra vidutinė įprasta Žemės trauka, todėl žmonės erdvėlaivyje jaustųsi tarsi stovintys ant mūsų planetos paviršiaus. Toks pagreitis greitai sukeltų erdvėlaivio reliatyvistinį greitį ir ten įvyktų labai naudingas reiškinys: laiko išsiplėtimas.
Artėjant šviesos greičiui, erdvėlaivyje laiko tėkmė sulėtės. Ši fizikos keistenybė buvo išpopuliarinta dvynių paradoksu, o šioje reliatyvistinėje raketoje jūs esate dvynis, kuris nuskrenda ir nepasensta.
Taigi, Kentauro Prioksimą galime pasiekti per 4,3 metų, tačiau laive tai atrodytų 3,6 metų. Jei vietoj Kentauro Proksimos norėtumėme pasiekti Vegą (už 27 šviesmečių), tai atrodytų kaip 6,6 metų. Kuo arčiau skrietume šviesos greičio, tuo laikas praeis lėčiau.
Kelionė į Visatos kraštą
Taigi, tokiu šviesai artimu greičiu galime per 20 metų pasiekti Paukščių Tako centrą arba Andromedos galaktiką, esančią už daugiau nei dviejų milijonų šviesmečių, vos per 28 metus. Akivaizdu, kad Žemėje būtų praėję du milijonai metų.
Bet ar yra riba, iki kiek mes galėtume nuskirsti? Taip. Visata plečiasi ir ši plėtra greitėja. Erdvė tarp galaktikų (nebent jos yra labai arti) kas sekundę vis didesnė. Kuo toliau vienas nuo kito yra du objektai yra Visatoje, tuo greičiau jie tolsta vienas nuo kito.
Yra galaktikų, kurias matome danguje, kurių nebegalime pasiekti, nes vienintelis būdas tai padaryti būtų judėti greičiau nei šviesos greitis, kad pavyktų kompensuoti Visatos plėtimąsi. Ši riba vadinama kosmologiniu horizontu, o tikslus jos dydis priklauso nuo teisingos kosmologinės formulės (kuri šiuo metu yra nebaigta) apibūdinančios Visatą.
Vis dėlto šią ribą būtų galima pasiekti per kelis dešimtmečius. Tai kodėl mes neturime tokios raketos? Na, priežastis yra kuras. Norint išlaikyti tokį nuolatinį pagreitį, reikia didžiulio kuro kiekio. Net įsivaizduodami itin efektyvią kuro degimo reakciją (kurios mes neturime), turėtumėme su savimi pasiimti daug degalų – planetos dydžio kuro atsargas.
