Kinijos naujoji kosminė stotis atrodo kaip „Apple“ parduotuvė: tai gėdija TKS (Foto, Video)

O gal ta jų stotis visai ne moksliniams tyrimams skirta, o šiaip pasigirti šalies pasiekimais, pagyventi kosmose, nusiųs kokį turistą. Tiesiog daiktas kuris yra. Kinija užsidėjo pliusą reitinguose, kad ir ji turi stotį.O aš laikausi nuomonės kad tos orbitinės stotys aplamai nereikalingos

Nėra ten jovalas, bent jau tame video matosi, kad ne ką didesnis nei kinų stotyje. Taip pat TKS nuotraukose matosi daug velcro paviršių, kurie naudingi - padeda daiktams laikytis vietoje. Kinų iš vis keliose video vietose rodoma neįrengta vieta, kur po to eis daug eksperimentų ir neaišku kiek papildomų kabančių laidų. Kas iš tikro skiriasi, tai kvapas. TKS per tiek metų naudojimo jau spėjo prisiauginti bakterijų, net laikantis krūvos higienos reikalavimų. Kinams dar teks palaukti kol jų stotis prasmirs.

China - ne MTPC, ne is laiku piniga kala

1. praėjo šiek tiek laiko tarp ISS sukūrimo ir šiandienos. SpaceX kapusė atrodo irgi kiek geriau už shuttle. 2. Kol stotis nekaba orbitoj, tai tik prototipas. Dauguma auto gamintojų parodo nerealius prototipus ir porą metų vėliau išleidžia visiškai pilkus serijinius modelius.

Čia rimtai? Lyginama veikianti ISS ( kuri geriausiu atveju atitinka na tokį seną kaimo namą su 15 pristatytų verandų) su žaisliniu modeliu? Neabejoju, kad dar sovietinis MIR paveiksliuke atrodė neprasčiau. "The Tianhe core module is presented by its designers and as a 1:1 model at the China Science and Technology Museum". Elementarus butas pardavimo nuotraukose atrodo puikiai - ir nieko bendro su tuo į ką pavirsta kai jame gyvena nors vienas ir pats pedantiškiausias žmogus.

Šiap jau kaba, bet ne visi moduliai. Viename video yra vaizdai iš esamų moduliu. Net nusipirkus naują butą, jis atrodo gražiau, nei tada kai atsitempi į jį visą savo šlamštą.

aha, praleidau, kad čia realūs vaizdai. Tada paaiškinimas tik vienas- dar nebuvo iDeal parduotuvių dizaino kopijavimui. Na, ir kompai truputį kitokių pajėgumų buvo naudojami tais laikais....

man kaip tik neispudingai atrodo kinieciu deze. ten tiesiog nieko labai nera - keli primityvus prietaiseliai panelese... toks vaizdas, kad iskele i kosmosa ir nebezino ka toliau daryt... o tarptautine prigrusta visokiu idomiu prietaiseliu ir vyksta kazkokie eksperimetai. isdirbineja patirti. ten sunku net identifikuot kai ka. siaip tai mane labiau domintu centrifuginis-psiaudo gravitacinis modulis - kur nesiryzta niekaip vienakart padaryt ir iskelt... kinieciai irgi neturi... o cia esminis eksperimetas butu...toks vaizdas kad bijo visi susimaut... del priaugimo ir susmirdimo problemos - pas kiniecius panasu sitai ivyks zenkliai greiciau - ivertinus tas panaudotas medziagas... vidinis isdestymas atrodo gana neapgalvotai ir primityviai. panasiai kaip mir buvo. va modulio isore tai idomiu sprendimu matosi. siaip puiku, kad atsirado atskiras konkurentas. manau isdirbs ir ka nors naudingo. kad iskelia didesnius modulius, cia irgi pazanga.

1. Kosminėms stotims labiausiai pavojų kelia hermetiškumo praradimas dėl mechaninio aplinkos poveikio. TKS stotis buvo kuriama daugybės šalių, todėl integruojant įvairiuose vietose pagamintus modulius dalis laidų ir komunikacijų palikti atviri. Iš dalies tai supaprastina remonto procedūras kai mazgai yra lengvai pasiekiami. 3. Kinų stotis atrodo estetiškai, tačiau svarbu ir kokie tyrimai bus stotyje vykdomi. TKS Nauka modulio pritaikymas specifiniams tyrimams atlikti užtruko 10 metų, kol galiausiai modulis buvo iškeltas į kosmosą ir prijungtas. 4. Į TKS yra sudėta darbo ir technologijų už 150 milijardų dolerių. Išlaikyti stotį kasmet kainuoja dar 3-4 milijardus. 5. Šiai dienai daugiausia rūpesčių kyla dėl kostiumų tinkamų nusileidimui Mėnulyje paruošimo. Todėl jeigu turite laisvo laiko galite jungtis prie komandos organizuojančios skrydį į Mėnulį.

Kad kosminėse stotyse yra dviejų tipų kompai. Yra laptopai, kurie yra ganėtinai greiti, bei dažnai modernėja, nes gali nuolat atsitempti naują. Ir valdymo kompiuteriai, kuriems daug skaičiavimo galios nereikia, ir geriau kai jie turi didesnius tranzistorius (dėl atsparumo kosminei spinduliuotei).

Taip, bet dalis didelės energijos dalelių gali pakenkti, ir čia užtenka kad vieną bitą "paflipintų", kad jau turėtum problemą nedubliuotame kompiuteryje. Ir net 400Km aukštyje pavojus kompiuteriams labai išauga, lyginant su pavojum žmogui. Veritasium sukūrė gerą video apie tai: https://www.youtube.com/watch?v=AaZ_RSt0KP8

Neblogas istoriniais faktais pagrįstas video: - Žemės paviršiaus sunkiosios kosminės radiacinės dalelės nepasiekia, nes susiduria su Žemės atmosferos dujomis ir suskyla į mažesnes mažesnį krūvį ir radiaciją turinčias daleles. - Kompiuteriai kosmose padaro reikšmingų skaičiavimo klaidų. - Apsaugoti kompiuterį nuo radiacinio poveikio įmanoma projektuojant besidubliuojančias sistemas - Yra sudėtinga nustatyti kas sukelia skaičiavimo klaidas, pati kompiuterio aparatinės ir programinės architektūra ar išoriniai veiksniai. Tačiau yra įrodyta, kad radiacija gali paveikti elektros krūvį kuriuo junginėjami kompiuterių tranzistoriai. Mano pastebėjimai: - Ant Žemės Flash atmintinėse duomenys gali išlikti saugomi virš dešimt metų, o Android telefonų operacinės sistemos gali veikti mėnesius be užlūžimo - Pastaruosius 10 metų kosminių aparatų gedimai atsitinka dėl klaidų programinėje įrangoje arba dėl mechaninių gedimų. Pavyzdžiui pastaruoju metu dažnai įvyksta raketų antrųjų pakopų gedimai, kai jos nepavyksta išjungti laiku arba ji išsijungia per anksti ir palydovo nepavyksta iškelti į numatytą aukštį. - Aviacijoje nelaimėse be išimties dominuoja arba žmogaus klaidos skrydžio metu arba mechaniniai gedimai kai konstrukcijos elementai neatlaiko mechaninių vibracijų ar kitokių mechaninių apkrovų. Pavyzdžiui 2019 metų Boeing 737 MAX dvi aviakatastrofos nutiko dėl oro srautą matuojančio daviklio gedimo ir senesnės kompiuterių architektūros veikimo su naujais davikliais neatitikimo aviacijos saugumo standartams. Didieji orlaiviai retai genda, nes prieš kiekvieną skrydį gali būti atlikta kompiuterinė daugelio sistemų patikra. - Kuo aukštesniu dažniu veikia tranzistoriai, pavyzdžiui 2'000'000'000 taktų per sekundę sparta, tuo didesnė tikimybė kad procesoriaus laikrodžio dažnis nusimuš, todėl pavyzdžiui tokie Rugged telefonų gamintojai kaip CAT renkasi mažiau pajėgius, tačiau stabiliau veikiančius procesorius. Anksčiau buvo populiaru "turbinti" stacionarius kompiuterius keliant jų dažnį dėl ko kompiuteriai prarasdavo stabilumą ir dažniau lūždavo.

Manau čia didesnė ne kvarco nusimušimo problema, o medžiagų plėtimasis dėl padidėjusios procesoriaus temperatūros, bei blogo signalų judėjimo nanoskopinių gamybos defektų. Dabar pvz intelio žemiausio lygio celeronas, ir aukščiausio lygio i9 abu kilo iš to paties wafer'io. Iš čipo turinčio daug defektų padaroma kad jų būtų įmanoma kaip nors parduoti, ir išjungus visus neveikiančius komponentus jis tampa celeronu. Čipas kuriame viskas veikia tampa i9. Tada galima atrinkti "auksinius" čipus, paėmus visus i9, stebėti kurių dažnį galima daugiau pakelti, ir juos pardavinėti kaip K modelius. Tas pats daroma su atmintimi. Tokie "auksiniai" čipai gali būti parduoti brangiai, overclockinimo entuziastams. Beje dabar nėra didelio poreikio overclockinti bendros paskirties įrenginių, nes jie automatiškai tą daro. Gamintojai nurodo base ir turbo dažnius. P.S. Ankščiau visi save gerbiantys overclokintojai paleisdavo sudėtingą matematinę užduotį (pirminių, ar pi skaičiavimą), kad įsitikint, sistemos stabilumu. Daug metų turėjau stabiliai per 600 Mhz užkeltą core 2 duo. Ekstra 800 Mhz jau buvo per daug.

Išsamūs tyrinėjimai tikriausiai nėra atliekami pavyzdžiui kiek yra mažesnė tikimybė kad koks nors pasiklydęs neutronas išmuš megaherzų dažniu dirbančio procesoriaus lyginant su gigaherciniu. Video klipe sako, kad Shuttle erdvėlaivio kompiuteriuose per kelias paras keli šimtai bitų nusimušdavo. Nėra pasakyta ar kuriuose nors iš 4 dubliuotų kompiuterių tai įvyko dažniau negu kituose, reiškia, signalų iškraipymai kristale atsiranda nebūtinai dėl fotolitografijos gamybos procesų ypatumų. O būdų atsekti bito praradimo tikslią priežastį nėra, todėl renkamasi jūsų jau minėtą mažesnį temperatūrinį procesoriaus darbo režimą, o tuo pačiu ir mažesnį taktinį procesoriaus dažnį. Žaidimas dėl silicio spartos baigėsi prieš 15 metų, kai tyrinėtojai pasiekė 5 GHz spartą, šiai dienai žaidimas su tranzistorių dydžiu taip pat eina į pabaigą litografijai artėjant prie pavienių atomų, paskutinis likęs žaidimas silicio kristale, tai - integruotų grandynų dizainas kristale ir pritaikymas konkrečioms loginėms ir skaičiavimo užduotims, pvz., neuroniniams tinklams ir klasifikavimo algoritmams spręsti dar kitaip vadinamiems dirbtiniu intelektu. Aš asmeniškai apkraudinėjęs kompiuterių su neuroninių tinklų treniravimu kuriems reikia didelių skaičiavimo resursų. Tikriausiai kad ir kaip gerai sudėlioti tie klasifikatoriai, vistiek nėra įmanoma išmokyti autonominių mašinų išvengti visų kelyje pasitaikiusių kliūčių ir avarinių situacijų. Mano supratimu paprasčiau naudoti jutiklius prijungtus prie logikos, kur į kliūtį reaguojama stabdžiais, arba apvažiavimu, jeigu šoninis jutiklis nemato kliūties ir tai leidžia. O tie kas važiuoja mašinai iš paskos prie galo prilipę per 3 metrus tegu užsisako KASKO, nes vairuotojų trūksta, - vis mažiau kas nori dirbti šitą pilvus auginančią katorgą. Vežioja gi tais sunkvežimiais naujus telefonus, nors 8 Androidas fone tiek pat aplikacijų gali laikyti kiek ir 12. Va tik reels'ai mažiau efektyvūs.

Tai nėra vienas veiksnys, o jų visuma. Tiesiog didesnis dažnis didina su temperatūra ir plėtimuosi susijusių problemų kiekį, o didelis aukštis, ar radioaktyvios medžiagos procesoriuje, didina bitų nušokimo tikimybę. Kalbant apie kosminių įrenginių kompiuterius, jose naudojami stambesni tranzistoriai sumažina litografijos defektų kiekį, nes tie patys 10 atomų, truputį ne vietoje, tampa mažesne problema. Taip pat mažas dažnis padeda aparatūrai ilgiau tarnauti, nes mažiau kaista ne tik procesorius, bet ir srovės reguliavimo kondensatoriai, ir kiti aplinkiniai elektronikos komponentai.

Na žiūrint kaip į visumą nesinori sakyti, kad kompiuterizuotų mašinų gamyboje Kompiuteriai yra paskutinėje vietoje. Bet pavyzdžiui statant erdvėlaivius ir jiems pagaminus mechanizmus ir konstrukcines detales tenka pasirūpinti ir kompiuterizuota variklių sklendžių valdymo sistema. Jeigu raketinio variklio mechaninė metalinė kuro sklendė užsikirs kompiuteris čia jau nepadės. Kuro padavimo sklendė kompiuteriu valdoma pagal tokį principą, - kompiuteris nuolat gauna informaciją iš raketos padėties nustatymo daviklių, kai raketa ima krypti nuo kurso kompiuteris paduoda signalą į vieno iš variklių sklendę pneumatiniu būdu atidaryti daugiau, per labiau atidarytą sklendę į vieną iš raketinių variklių priteka daugiau kuro, kuris sudegdamas išskiria didesnę galią už kitus, todėl raketos kursas ima keistis. Kai žmonės prieš 70 metų skrido į Mėnulį, raketos kursui reguliuoti naudojo 2 MHz dažniu veikiančius kompiuterius. Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinių erdvėlaivių variklių valdymo posistemės yra dubliuotos ir veikia panašiu dažniu. Manau, kad 2MHz dažniu veikiantis silicio kristalas neperkaistų vietoje nanometrų naudojant mikrometrų eilės gamybos procesais užneštus sluoksnius, bet ar šiuo atveju yra kokia nors tranzistorio dydžio riba, kai elektros krūvis junginėjantis MOSFET transistorius gali būti dėl aplinkos radiacijos sumažėti ar padidėti tiek, kad tranzistorius persijungtų į kitą būvį? Tikriausiai per elektros lemputę tekanti srovė yra pakankamai didelė, kad radiacinės dalelės didelės įtakos srovei nepadarytų ir šviesa dėl to staiga neišsijungs, bet esu girdėjęs, kad Černobylio atominės elektrinės avarijos šalinimo metu įvairi technika gedo gan smarkiai. Nors ten nelabai ir buvo kam genda, juk tais laikais ir mūsų tėvai apskritai juk dar minimaliai naudojosi mikroprocesorinę techniką, televizoriuose dauguma grandynų buvo diskretiniai tame tarpe ir jūsų minimos srovės reguliavimo grandinės per varžas ir tiristorius, užtat ir remontuoti buvo gan paprasta net ir namų sąlygomis. O automobiliuose tik elektros generatoriuose buvo keletas diodų, ką jau ten kalbėti apie įvairias sklendes valdančius kompiuterius, todėl vidaus degimo varikliai veikdavo taršiau. O dabar su naujai leidžiamu Euro 7 dujų emisijos standartu inžinieriai stengiasi padaryti automobilius kurie su vidaus degimo varikliais išmestų mažiau nei 100 gramų co2 kilometrui. Tam reikės mažinti mašinos svorį ir maksimalų galingumą kompiuteriu reguliuojant maksimalų akceleratoriaus paspaudimo metu į variklio cilindrų degimo kameras paduodamo kuro kiekį.

GPT-2 ar kažkas panašaus, su lietuvišku žodynu?

https://www.youtube.com/watch?v=mW2f9sN5f9o

Žmogui yra mirtina 5 grėjų radiacijos dozė, o komercinė elektronika gali sugerti iki 100 grėjų. Kosmosui gamina aparatūrą atlaikančią tūkstančius grėjų. Kitaip sakant, ten kur žmogus dar gali pakelti radiaciją elektronikos klaidų prevencijai net ir teoriškai užtenka trigubo RAM atminties dubliavimo (jeigu ateityje nesiruošiama didelėms Saulės audroms). Perseverance marsaeigiui naudoja RAD750 kompiuterį, kuris gali absorbuoti bent 2000 grėjų radiaciją arba kiek galėtų atlaikyti 20000 astronautų per visą savo karjerą. Todėl galima sakyti, kad šiuolaikinė elektronika gali būti tūkstančius kartų atsparesnė jonizuojančiai radiacijai negu žmogus. Prisiminkime, kad Voyager zondai atvirame kosmose jau nuo 1977-ųjų, ir vis dar tolsta nuo Źemės siųsdami mums signalus su daviklių fiksuojamais kosminės aplinkos parodymais.