Super masyvi juodoji skylė privertė suabejoti dabartine juodųjų skylių formavimosi teorija (5)
Galaktikoje M33 (Messier 33) aptikta juodoji skylė, susiformavusi supernovos sprogimo rezultate, yra tokios didelės masės, jog to negali paaiškinti jokia astronomų teorija. Ji tiesiog per daug stambi dėl panašios klasės objektų. Dabartiniai astrofizikos dėsniai sako, jog net susprogus supernovai, susiformavusiai iš super masyvios žvaigždės, susidariusios juodosios skylės masė bus mažesnė nei 10 Saulės masių. Tą patvirtina ir kompiuterinis modeliavimas. Tačiau surasta juodoji skylė, įeinanti į dualinę sistemą M33 X-7, turi 16 kartų didesnę už Saulės masę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei domitės žvaigždynais, galėsite paprieštarauti – galaktikos centre pilna tokių juodųjų skylių. Ir netgi drąsiai galima sakyti, jog 16 Saulės masių juodoji skylė – tiesiog nykštukinė. Tačiau daugelio astronomų nuomone, galaktikos centre esančios didžiulės juodosios skylės formavosi apsijungdamos tarpusavyje iš mažesnių, susidariusių po supernovos sprogimų. O dėl pavienių juodųjų skylių tokia masė kaip M33 X-7 yra tiesiog per didelė.
Juodosios skylės masė išmatuota gana tiksliai – nors nuo Žemės iki jos yra 2,7 milijonų šviesmečių. Tai atlikti padėjo labai arti esanti kita dualinės sistemos žvaigždė – juodosios skylės sesutė. Stebėtojai iš Žemės kas tris dienas stebėjo kaip ši žvaigždė užstoja juodąją skylę (tuo metu nutrūkdavo intensyvus rentgeno spinduliavimas). Taigi, ši dualinė sistema sukasi apie bendrą masės centrą ir apsisukimo periodas lygus 3 dienoms.
Toks nedidelis atstumas tarp šių kūnų mokslininkus verčia manyti, jog žvaigždė, iš kurios susiformavo juodoji skylė, paskutiniu savo gyvavimo etapu plėtėsi taip, kad faktiškai įtraukė savo kompanioną į savo vidų ir tuo pačiu ėmė netekti savo išorinių sluoksnių – tai privedė prie sprogimo ir supernovos susiformavimo, o vėliau prie dar vieno sprogimo, pagimdžiusio dabartinę juodąją skylę.
Tačiau su mirštančia žvaigžde įvyko kažkas keisto – tikėtina, jog ji išorinių sluoksnių medžiagos netekdavo bent 10 kartų lėčiau, nei kad tai numato dabartiniai modeliai. Štai šis faktas dabar labiausiai ir glumina astronomus.
Plačiau: МАССИВНАЯ ЧЕРНАЯ ДЫРА ОЗАДАЧИЛА АСТРОНОМОВ