Europos astronomai pastaruoju metu aktyviai aptarinėja savo kolegų paskelbtą hipotezę, aiškinančią, kodėl jaunose žvaigždėse spektriniai tyrimai aptinka tiek daug metalo, kurio ten netūrėtų būti. Metalo kiekiai tokie dideli, jog keli Europos astromijos draugijos mokslininkai priėjo bendros hipotezes, teigiančios, kad šios medžiagos atsirado planetoms susidūrus su žvaigžde ir tiesiogine žodžio prasme ištiškus į šalis, kaip vabalams į automobilio stiklą.

Pirmosios tokios ganėtinai baugios hipotezės pasirodė jau tuomet, kai pavyko nustatyti pirmųjų egzoplanetų egzistavimą. (Egzoplanetomis vadinamos visos planetos, nepriklausančios Saulės sistemai). Norint geriau suprasti teorijos šaknis, reiktų prisiminti egzoplanetų atradimų istoriją.

Ilgą laiką astronomijai tai buvo neįkandama užduotis - atrmiausios žvaigždės, galinčios turėti savo orbitoje planetų nuo Žemės nutolusios šviesmečiais (atstumas iki artimiausios žvaigždės - 4,22 šviesmečio), tad vien jas aptikti dažnai įmanoma tik su gerais teleskopais. Tuo tarpu jų orbitoje esančios planetos žymiai mažesnės už žvaigždes ir dar beto nespinduliuoja šviesos. Tad paprasti teleskopai yra tiesiog bejėgiai. Pirmieji teigiami rezultatai ieškant tokių planetų atsirado tik prieš gerą dešimtmetį panaudojus visas įmanomas šiuolaikines technologijas. Tačiau ir šie prietaisai privalo dirbti ant galimybių ribos, norėdami aptikti tokias planetas. Kad ir kaip te būtų, šiai dienai žinoma daugiau nei 240 egzoplanetų iš daugiau nei 200 planetų sistemų. Tačiau kol kas paprastai aptinkamos tik stambios planetos, labiau panašios į Jupiterį, nei į Žemę. Ir šios planetos dažnai yra labai arti savo žvaigždės - tokiu būdu jas lengviau pastebėti.

Keistas žvaigždžių spektras ir daugumos egzoplanetų artima orbita aplink savąją žvaigždę astronomams ir pakišo mintį apie planetų ir žvaigdžių susidūrimo galimybę. Vienas iš šios teorijos šalininkų, astronomas Liukas Paskvini aiškina: "žvaigždės praryja savo planetas. Šio proceso metu išsilydžiusios planetos medžiagos pasklinda po žvaigždės išorinį apvalkalą. Panašiai kaip vabzdžiai, atsitrenkę į priekinį automobilio stiklą.

Taip pat šį procesą galima palyginti su kapučino kavos gamyba, kuomet kakavos milteliai išpilami ant vandens paviršiaus nenaudojant jokio maišymo. Taip ir žvaigždės savo paviršiuje dar ilgą laiką saugo šio susidūrimo įrodymus. Štai šios dėmės ir įtakoja spektrinės analizės pokyčius, rodančius didelį metalo kiekį."

Tikėdamiesi surasti daugiau įrodymų, mokslininkai ėmėsi tyrinėti raudonąsias milžines. (Raudonosios milžinės yra žvaigždės, kurios savo centruose jau sudegino“visas vandenilio atsargas ir pradėjo deginti helį. Dėl sustiprėjusio spinduliavimo intensyvumo žvaigždė išsipučia, padidėdama daugiau kaip 100 kartų.) Tai viena iš paskutiniųjų žvaigždės gyvavimo fazių. Po jos žvaigždė virsta į baltąją nykštukę. Ištyrę 14 tokio tipo žvaigždių spektrus, mokslininkai priėjo išvados, jog metalo kiekis jose neviršyja teorinių normų. Jokio pėdsako apie žvaigždžių kanibalizmo atvejus.

Tačiau teorijos entuziastai nepasimetė - padidinto metalo kiekio galima neaptikti dar ir todėl, kad planetos liekanos pasklido po visą žvaigždės tūrį ir yra tiesiog nebepastebimos. Natūralu, jog jaunose žvaigždėse to negali įvykti dėl per silpnos konvensijos, kuri žvaigždei plečiantis stiprėja. Todėl jaunų žvaigždžių paviršiuje atsiradusios sudužusios planetos liekanos dar daug milijonų metų ten ir laikosi, o vėliau ima maišytis po visą žvaigdės tūrį.

Pati kanibalizmo idėja nėra naujoviška ar šokiruojanti - kanibalizmas tarp žvaigždžių žinomas jau senai. Paprastai jis vyksta dviejų žvaigždžių sistemoje, kuomet vienas iš šviesulių praryja kitą. Tačiau kas liečia kanibalizmo atvejus su planetomis - tai kol kas tik teorija. Ir dar su daug nežinomųjų, nes pačių žinomų egzoplanetų kiekis yra sąlyginai nedidelis ir surastos tik arti žvaigždžių esančios planetos. Tad nekeista, jog daugelis mokslininkų kol kas kritiškai vertina šią hipotezę.

Ypač daug klausimų kelia tas faktas, jog žvaigždžių sistema egzistuoja jau daug milijardų metų. Planetos turi stabilias orbitas ir sunku surasti logišką energijos šaltinį, gebantį jas išmušti iš šių orbitų. Aišku, jis žvaigdžių kanibalizmo procesas galėjo būti labai paplitęs, kuomet planetos dar tik vystėsi.

Tačiau dabar to priešplanetinio medžiagos sluoksnio, iš kurio susidarė planetos ir kurį žvaigždės galėjo pritraukti prie savęs jau nebėra. Tačiau net ir tose jaunose žvaigždėse, kurios susiformavo jau po planetų susikūrimo, metalo kiekis būna per didelis. Kodėl planetos tūrėtų keisti orbitą ir susidurti su žvaigžde? Kelios idėjos, kodėl taip yra, egzistuoja.

Kai kurios dvinarių žvaigždžių sistemos kartais "išspjauna" savo planetą lauk iš sistemos. Tokiose sistemose gravitacinis laukas yra nestandartinis ir gana sudėtingas, o jo dinaminiai pokyčiai iššaukia planetos orbitos pakoregavimą, dėl kurio planeta ima tolti nuo savoso žvaigždžių sistemos. Panašiai kaip šautuvo iššauta kulka. Tokios planetos tampa Visatos klajūnėmis, skriejančiomis per galaktikas 30km/s greičiu. Įdomiausia, jog šių planetų kiekis prilyginamas pačių žvaigždžių skaičiui, o tai tikrai yra daug. Tokių vienišų kosmoso klajūnių greitis yra per didelis, kad jas pritrauktų aplinkinės žvaigždės, tačiau galbūt kartais įvyksta taip, jog jos susiduria su žvaigžde.

Aišku, šios planetos gali ne tik pačios susidurti su žvaigžde, bet ir pakeisti stabilios planetos orbitą, jeigu praskrenda nedideliu atstumu nuo jos. Tuomet iš orbitos išjudinta planeta gali arba nudreifuoti žvaigždės link, arba tapti tokia pat klajūne. Tačiau visa tai - statistinės tikimybės reikalai. Įvertinus kokio milžiniško dydžio yra Visata ir kokio nykstamai mažo diametro žvaigždės bei planetos, šitoks aiškinimas vargu ar yra labai logiškas, ieškant galimų dėsningumų.

Tačiau egzistuoja ir žinomas planetų "prarijimas" - taip įvyksta visoms artimos orbitos planetoms, kuomet jų žvaigždė ima plėstis ir augti į raudonąją milžinę. Šis procesas primena tarsi kokį religinį scenarijų - gimtoji žvaigždė prieš mirtį praryja savo palikuonis. Mokslininkų manymų, per metus mūsų galaktikoje žvaigždės praryja po vieną planetą. Kalbant apie Saulę, tai ji po kelių milijardų metų irgi ims plėstis.

Jos išorinis vainikas pasieks Merkurijų, paskui Venerą ir galiausiai Žemę. Vien nuo pakilusios temperatūros, vainikui dar nė nepasiekus Žemės, mūsų planetoje viskas ims lydytis ir garuoti. Panašus likimas laukia ir Marso. Saulė plėsis iki tokių sunkiai suvokiamų matmenų, jog jos kraštai netgi sieks Jupiterį. Tačiau bandydama Jupiterį praryti, Saulė pasprings - dėka savo milžiniškos masės planeta tarsi peiliu perrėž gimtąją žvaigždę ir ši susprogus virs baltąja nykštuke. 

Šaltinis: Земля разобьется о Солнце, как жук о ветровое стекло

Komentarai (0)