Mėnulis turėjo skystą branduolį (9)
Tyrinėdami Mėnulio akmenį, pargabentą paskutinės „Apollo“ ekspedicijos metu, mokslininkai įrodė, kad Mėnulis kadaise turėjo gana stiprų magnetinį lauką, taip išspręsdami nuo 1970 m. trukusius ginčus dėl to, ar Žemės palydovas turėjo skystą branduolį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Po to, kai 1972 m. baigėsi NASA pilotuojamų „Apollo“ skrydžių į Mėnulį programa, tie, kurie teigė, kad parvežtų Mėnulio uolienų tyrimas gali užsitęsti keletą dešimtmečių, buvo visiškai teisūs. Analizuodami vieną iš „Apollo-17” ekspedicijos pargabentų akmenų, Masačiusetso technologijos instituto mokslininkai išsprendė seną Mėnulio mįslę.
Tyrinėtas akmuo, kurio amžius siekia net 4.2 mlrd. metų, pasirodė esąs senesnis už visas žinomas Marso ir netgi Žemės uolienas. Šį akmenį rado vienintelis „Apollo“ ekspedicijose dalyvavęs geologas Harisonas Šmitas (Harrison Hagan Schmitt). Detalus Mėnulio akmenyje aptiktų įmagnetinimo pėdsakų tyrimas, panaudojus naują magnetometrą, specialiai pritaikytą uolienų tyrimui, įrodė, kad prieš daugiau nei keturis milijardus metų Mėnulis turėjo turėti skystą branduolį, kuris lygiai kaip ir Žemėje generavo gana stiprų magnetinį lauką.
Iki „Apollo“ skrydžių daugelis mokslininkų manė, kad Mėnulis susidarė šaltas ir toks išliko per visą savo istoriją. „Apollo“ astronautai aptiko neabejotinus vulkaninės veiklos įrodymus Mėnulio paviršiuje, tačiau ar Žemės palydovas turi ar kada nors turėjo skystą branduolį, buvo neaišku. Kaip sakė darbui vadovavęs Masačiusetso technologijos instituto docentas B. Vaisas (Benjamin Weiss), „žmonės dėl to karštai diskutavo pastaruosius 30 metų“.
Nauji duomenys parodė, kad tyrinėtas unikalus akmuo turėjo milijonus metų būti veikiamas magnetinio lauko, o tokio ilgo poveikio negali paaiškinti didelių meteoritų smūgiai į Mėnulio paviršių, kurių metu galėjo būti sukurtas tik keletą valandų išsilaikantis magnetinis laukas. Ilgalaikio magnetinio lauko stiprumas turėjo būti apie penkiasdešimt kartų silpnesnis nei Žemės magnetinio lauko. Pasak B. Vaiso, vienintelis galimas paaiškinimas – magnetinio dinamo mechanizmas, sukuriamas skysto branduolio. Be to, šis paaiškinimas dera ir su dabar vyraujančia teorija, pagal kurią Mėnulis atsirado į Žemę pataikius maždaug Marso dydžio kūnui. Iš smūgio metu nuplėštos dalies ir susiformavo Žemės palydovas.
Šis atradimas parodo, kaip dar mažai mes žinome netgi apie savo artimiausią kaimyną kosmose. Kaip sakė sausio 16 d. „Science“ žurnale atspausdinto straipsnio pirmasis autorius doktorantas J. Garikas-Betelis (Ian Garrick-Bethell), „kalbant apie Mėnulio supratimą, per šešis žmonių apsilankymus tame pasaulyje iš tikrųjų mes tik pakrapštėme jo paviršių“. Taigi, jei NASA pavyks įgyvendinti planus atnaujinti pilotuojamus skrydžius į Mėnulį, astronautams ten tikrai bus ką veikti.
