Senieji Europos muziejai turi ilgaamžes eksponatų kaupimo tradicijas. Ypač įdomios įsigijimo istorijos gaubia Rytprūsių sostinės Karaliaučiaus (šiandieninio Kaliningrado) zoologijos muziejaus rinkinį. Muziejus visuomenei duris atvėrė 1824 m. ir iki pat lemtingųjų 1944 m. rudens veikė kaip visavertė švietėjiška mokslo įstaiga. Jo eksponatai buvo išsamiai ištirti ir aprašyti moksliniuose sąvaduose, kurie išliko iki mūsų dienų. Kaupti pavyzdžiai šiandienos mokslininkams liudija daugiametes ankstesnių kartų gamtininkų pastangas pažinti krašto vidaus ir išorės vandenų gyvąją gamtą.

Išskirtinė istorija apie baltąjį banginį Karaliaučiaus zoologijos muziejuje siejama su Memeliu – šiandienine Klaipėda. Nutikimą su šiuo retu Baltijos jūros svečiu galima sugretinti su tūžminguoju Hermano Melvilio romano baltuoju kašalotu – Mobiu Diku, kuris tai netikėtai išnirdamas, tai staiga išnykdamas glumino daug ką mačiusius jūreivius ir audrino jų vaizduotę.

Pasakojimai apie baltąjį banginį, nudobtą prie Memelio, ir „jo klajonė“ po Rytprūsius nepalieka abejingo nė vieno praeities gamtotyros žinovo. Per šimtą metų įvykis susivėlė, išbluko iš miestelėnų atminties, atsirado netikslumų, imta painioti įvykio vietas ir laiką. Kadangi nutikimas yra Klaipėdos jūrinio paveldo dalis, neprošal jį prisiminti dar kartą ir iš naujo pažvelgti į jį jūros biologo akimis.

Baltasis banginis prie Memelio

Šimtametę istoriją apie didelę retenybę Baltijoje – baltąjį banginį (Delphinapterus leucas Pallas, 1776) išsamiai aprašė Karaliaučiaus universiteto Zoologijos instituto ir muziejaus direktorius Maksimilianas Braunas (M. Braun). Jis apibendrino tų metų Karaliaučiaus miesto straipsnius ir pranešimus iš Memelio. Dėl to ši istorija nestokoja įdomių smulkmenų, o šiandienos mokslo istorikams lengviau ieškoti šaltinių, atkurti įvykių seką ir susipažinti su amžininkų vertinimais.

1908 m. vasario 26 d. vakariniame Karaliaučiaus „Hartungsche“ laikraštyje buvo išspausdinta žinutė „Ar tai banginis?“. Buvo pranešama apie prieš parą Memelio žvejų nudobtą jūros keistenybę. Kitos dienos vakariniame laikraštyje buvo rašoma, kad nudobtasis baltasis banginis yra giminingas tikriesiems dantytiesiems banginiams ir delfinams. Jo kūno ilgis siekė 4,15 m, galva per 45 cm, o juosmens apimtis 1,5 m, viršugalvio plyšyje žiojėjo kvėpuojamosios angos. Rytiniame laikraštyje išspausdinta išsami Memelio žurnalisto parengta baltojo banginio sugavimo istorija.

Tai nutiko vasario 25 d., po vidurdienio, kai keturi Kopgalio žvejai broliai Lorencai ir Robertas Gvildys (Gwildies) sprogstamuoju užtaisu apkurtino ir sumedžiojo keletą savaičių priekrantėje plaukiojusį baltąjį banginį (vadino Eiswal). Banginis laikėsi ties antruoju juodu uosto įplaukos vedlinės plūduru. Žvejai ne kartą banginį užspeisdavo tinklais, nusitaikydavo žeberklais, bet gyvūnui vis pavykdavo pasprukti. Bandyta žaizdas gildyti elektra, dėl to nuvargintas banginis ėmė vengti plaukioti paviršiuje ir pradėjo slėptis didesniame gylyje. Tuomet dviejų metrų gylyje nutarta prie plūduro pritaisyti sprogstamąjį dinamito užtaisą ir nuo inkaru pritvirtintos valties nuleisti 150 m ilgio elektros laidą.

Kai tik sprogmuo buvo paruoštas, netruko pasirodyti ir persekiojamas gyvūnas. Per elektros išlydį sprogstamasis užtaisas suveikė ir kurtinančiu trenksmu apkvaišino banginį. Apdujęs gyvūnas išplaukė į paviršių ir plūduriavo ant šono. Ilgai nedelsdami žvejokai puolė prie aukos ir pribaigė žeberklu. Per visą medžioklę netoliese budėjo penki laiveliai, jei besipriešindamas gyvūnas būtų rengęsis pulti ir prireiktų pagalbos. Žvejai banginį parplukdė į Kopgalį ir jau tos pačios dienos vakarą jūros keistenybė buvo rodoma Lorencų restorano parke (Lorenz Restaurations, Paradiesstraße, šiandieninis mažalapių liepų parkas prie Klaipėdos miesto koncertų salės, Šaulių g. 36).

Paini banginio griaučių įsigijimo istorija

Netrukus po pirmojo pranešimo sostinės dienraštyje sujudo muziejaus zoologai. Į Memelį pirmuoju traukiniu buvo išsiųstas Karaliaučiaus universiteto Zoologijos muziejaus preparatorius A. Procas (A. Protz). Tikėtasi retą laimikį įsigyti ir parsigabenti į muziejų. Tačiau įžvalgūs banginio savininkai tarėsi sumanę gudriau – patys rodydami gyvūną uždirbsią ne mažiau, nei buvo pasiūlyta muziejaus atstovo, ir už gyvūną paprašė gerokai per didelės sumos – 5 000 markių. Išskirtinis muziejininkystės sandėris neįvyko.

Pradžioje saugoti gyvūną nebuvo sunku. Buvo gili žiema, baltasis banginis laikytas kieme įvyniotas tarp šiaudų ir vežiotas rogėse, o pavasariop, keliams pabjurus – ratiniame vežime trauktas arkliais. Reta jūros keistenybė gabenta į muges, turgus, kitas žmonių susibūrimo vietas Memelio krašte ir atokesniuose bažnytkaimiuose.

Atšilus orui, banginis po truputį ėmė irti, sklido baisi smarvė, jis darėsi atgrasus žiūrovams. Kad gyvūnas irtų lėčiau, buvo išimti viduriai, pašalinta dalis riebalų kartu su šonkauliais, atskirai spiritu apdoroti krūtinės pelekai, vėliau visas kūnas įmirkytas spiritu ir formalinu. Dalinai užkonservuoti gyvūno palaikai apkeliavo pustuzinį Rytų ir Vakarų Prūsijos vakarinės dalies miestų, miestelių ir bažnytkaimių. To laiko spauda rašė, kad birželį liekanos buvo atplukdytos į Elbingą (Vakarų Lenkija), kur jau norėta atsikratyti daug rūpesčių keliančiu eksponatu. Netrukus Karaliaučiaus muziejininkai gavo užklausą, ar retas gyvūnas jiems vis dar reikalingas.

Muziejaus atstovai nedelsdami atvyko į Gdanską, kur sužinojo, kad pusiau suirusios reto laimikio liekanos buvo suverstos į atmatų duobę, nupjauta uodega. Rastas liekanas muziejininkai parsigabento į Karaliaučiaus zoologijos muziejaus laboratoriją. Kadangi gyvūnas buvo nemokšiškai apdorotas formalinu ir spiritu, teko daug vargti, kol nuo kaulų pavyko pašalinti sukietėjusius raumenis ir sausgysles. Vėliau atsirado ir prapuolę krūtinės pilviniai pelekai bei uodega, kuriuos smuklininkai laikė spirite ir rodė savo lankytojams. Griaučiams vis dar trūko dalies šonkaulių, liekaninių užpakalinių galūnių (dubens) kaulų. Tvarkant eksponatą pastebėta, kad kaukolė keliose vietose suskaldyta, tad buvo nemažai vargo, kol iš pasklidų dalių pavyko ją surinkti, o vėliau kaukolę ir gyvūno griaučius sujungti į pirminį pavidalą. Taip ilgainiui Karaliaučiaus zoologijos muziejuje atsirado naujas išskirtinis gyvūnas, gaubiamas nepaprastos istorijos. Baltojo banginio griaučiai buvo rodomi stiklinėje mokomosios salės spintoje, greta milžiniškų grenlandinio banginio liekanų.

Į Baltiją atgindavo žvarbios žiemos

Naujoji Karaliaučiaus muziejaus įžymybė, sugauta prie Memelio, paskatino mokslininkus apibendrinti žinias apie Baltijoje pastebėtus banginius ar aptiktas jų liekanas. Tais pačiais metais M. Braunas ir A. Jafa (A. Japha) Karaliaučiaus gamtos mokslų draugijos posėdyje paskelbė pranešimus apie baltuosius ir apskritai visus banginių ir jūros kiaulių rūšių aptikimo bei stebėjimo atvejus Baltijos jūroje. Žinios apie stambiuosius jūros žinduolius Baltijoje smarkiai išsiplėtė. Tuo metu buvo žinoma, kad Baltijos jūroje minėtų rūšių gyvūnai buvo pasirodę 126 kartus. Nuo aprašomų įvykių praėjus šimtui metų, dar gauta daugiau nei penkiasdešimt pranešimų.

Per visą jūros stebėjimų istoriją Baltijoje žinoma daugiau nei 20 baltųjų banginių aptikimo atvejų. Šių gyvūnų matyta 1576 m. Vyslos žiotyse, 1841 m. ir 1869 m. daug jų pastebėta Botnijos įlankoje. Po ilgesnės pertraukos 1902–1903 m. aptikta Kalsfjorde, 1903 m. – Helsingiore, 1904 m. – Alando šcheruose. 1906 m. gegužę Rėvelio (šiandieninio Talino) miesto laikraštis pranešė, kad Estijos pakrantėje rastos baltojo banginio liekanos. Imta kalbėti, kad vis dažniau baltieji banginiai užklysta į Baltiją. Yra pranešimų apie jų pasirodymą šiame krašte antroje XX a. pusėje. 1983 m. ankstyvą pavasarį baltąjį banginį gamtininkai ir žvejai pastebėjo Suo­mijos ir Rygos įlankoje. Gegužės 5–6 d., spėjama, tą patį gyvūną ties Juodkrante matė Kuršių nerijos gamtininkas fotografas Gediminas Gražulevičius. Gyvūnas plaukiojo už bangų gožos ruožo sėkliuje. Tuo metu Nerijos pasieniečių užrašuose aprašytas toks įvykis: „radaru 50 m nuotoliu nuo kranto aptiktas ir kurį laiką sektas pietvakarių linkme plaukiantis baltas povandeninis laivas“ (cit. iš atminties, versta iš rusų kalbos). Po kelių dienų baltasis banginis pastebėtas Kaliningrado srities, o po savaitės – Vokietijos priekrantėje.

Galima daryti išvadą, kad baltieji banginiai Baltijoje pasirodydavo tais metais, kai žiemos būdavo itin žvarbios ir jie iš šiaurinių platumų Norvegijoje ir Islandijoje patraukdavo piečiau, retai ir negausiai užklysdavo į Šiaurės ir Baltijos jūras.

Užklydėliai baltieji banginiai Baltijoje nesiveisia ir tik retsykiais ilgėliau užsibūna. Daugelis jų žūdavo žvejų tinkluose, būdavo sumedžiojami ar juos išsekusius išplaudavo jūros bangos. Įprastoje aplinkoje Arkties vandenyse šios rūšies banginiai labai bendruomeniški, daug bendrauja tarpusavyje. Plaukioja būriais, tik retkarčiais pasirodo pavieniui.

Sunaikinti karo sumaištyje

Pirmoje XX a. pusėje visą Karaliaučiaus krašto gamtininkų ir muziejininkų triūsą – vienetinių gamtos eksponatų rinkinius sunaikino karo negandos. Per Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiaus zoologijos muziejus buvo tik apniokotas ir daugelį vertybių pavyko išsaugoti, tačiau 1944 m. rugsėjį karinių britų lėktuvų antskrydžių metu Karaliaučiaus miesto zoologijos, mineralogijos muziejus, Botanikos sodas ir aplinkiniai gyvenamieji namai buvo visiškai sugriauti, ko nepražudė sprogimo banga, suniokojo liepsnos ir lietūs. Buvo sunaikinti seniausi šio krašto Gamtos ir istorijos muziejų rinkiniai. Šiandien apie šias įstaigas liudija tik aprašai, kelios nuotraukos ir prisiminimai. Bet faktas apie Memelio baltąjį banginį neseniai buvo rastas ir yra įtrauktas į mokslines Baltijoje aptiktų ir pastebėtų banginių suvestines.

Rygos Dom gamtos istorijos muziejaus nuotraukų rinkinys

Parengta pagal žurnalą "Apie gamtą"

Žurnalo turinys

• Kelionės
  Jonas Rimantas STONIS. Karadahas. Ukrainos gamtos perlas
• Pažink gamtą
  Lina MARMAITĖ-SNITKIENĖ. Dėlės: mažosios siurbikės
  Sigutis OBELEVIČIUS. Gamtos motyvai Lietuvos miestų ir miestelių herbuose
• Baltasis gandras
  Remigijus KARPUŠKA. Ar jau įrengėte lesyklą?
  Rimgaudas TREINYS. Juodųjų gandrų lizdaviečių apsauga Lietuvoje
  Saulis SKUJA. Retų ir nykstančių paukščių apsauga Lietuvos miškuose
• Po paukščio sparnu
  Ričardas PATAPAVIČIUS. Paukščių žiedavimas (5). Plastikiniai žiedai
  Lietuviškas pasaulio paukščių pavadinimų žodynas
• Raudonieji puslapiai
  Lietuvos paukščių sąraše sirinio genio kol kas nebus
  Povilas VITKAUSKAS. Nauja gauruotojo gvazdiko augavietė
  Povilas VITKAUSKAS. Rėpliojantysis vėdrynas
• Problemos ir aktualijos
  Neleiskime žeminti Lietuvos ir jos sostinės vardo
  Gamtos paslaptys
  Egidijus BACEVIČIUS. Raguotosios Baltijos vandenų senolės
  Egidijus BACEVIČIUS. Memelio Mobis Dikas
• Nuomonės
  Rimas PAKERIS. Kodėl Lietuvoje išnyko lokiai
• Veikla
  Rimas PAKERIS, Andrejus GAIDAMAVIČIUS. Pirmoji privati kertinė miško buveinė
• Žmonės
  Kristina KARNICKAITĖ. Romas Pakalnis: žmonijos santykis su gamta

Komentarai (1)