Lietuva – viena labiausiai klimato atšilimo paveiktų Europos šalių. Tačiau dažniausiai apie šią problemą kalbame lyg apie tolimą, kažkur pasaulyje, tačiau ne mūsų kieme aktualią problemą. Kaip yra iš tiesų?

Nuo 1997 m. pasaulyje skaičiuojamas Klimato rizikos indeksas („Climate Risk Index“), kuris įvertina, kaip kiekviena šalis yra paveikta klimato atšilimo padarinių. Atsižvelgiama į ekstremalių oro sąlygų, audrų, potvynių, laukinių gaisrų padarinius.

Pagalvojus apie šiuos ekstremalius gamtos reiškinius, galvoje iškyla tolimos šalys, tornadai ir cunamiai, ar ne? Tikrai ne mūsų pačių gamta, gal kiek per karštos vasaros ar netikėtai užklumpančios žiemos pūgos. Tačiau pasirodo, jog klimato kaitos padariniai yra gerokai arčiau mūsų nei kartais galvojame. Lietuva yra labiausiai klimato kaitos paveiktų šalių sąrašo viršuje.

Iki 2016 m. Lietuva užėmė 136 vietą pagal klimato rizikos indeksą, tačiau 2018-aisiais jis dramatiškai išaugo – šokome net į 19 vietą. Tai rodo, jog esame itin pažeidžiami ekstremaliems gamtos reiškiniams. Tiesa, klimato rizika susijusi ne tik su tiesioginiais padariniais natūraliai gamtai ar ekosistemoms. Į šį skaičiavimą įtraukiamas šalių pajėgumas susidoroti su socialinėmis ir ekonominėmis klimato kaitos pasekmėmis. Taigi klimato krizei esame tikrai prastai pasiruošę, o visuomenės požiūriui pakeisti dar turime įdėti nemažai pastangų.

Lietuva – „žalia“, saugi šalis?

Apie klimato kaitą girdime kone kas dieną. Tačiau, tyrimai rodo, jog dauguma lietuvių klimato atšilimą suvokia kaip globalią, tolimus kraštus, bet ne mus pačius veikiančią problemą. Mokslininkų teigimu, toks „žalios“, ekstremalioms gamtos permainoms atsparios Lietuvos mitas yra itin pavojingas.

Visuomenės apklausos atskleidžia, jog bene ketvirtadalis Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip abejoja klimato kaita. Nors apskritai neigiančių klimato atšilimą turime nedaug. Tik apie 5% šalies gyventojų yra „tendencijos skeptikai“ – abejoja, jog klimato kaita apskritai egzistuoja. Apie dešimtadalis įsitikinę, jog klimato kaita vyksta, tačiau dėl priežasčių, nesusijusių su žmogaus veikla. Tokie „pobūdžio skeptikai“ įsitikinę, jog klimatas keičiasi dėl natūralių gamtos veiksnių. Be to, apie 10% gyventojų nusiteikę pozityviai – mano, jog klimato kaitos pasekmės bus daugiau teigiamos nei neigiamos („poveikio skeptikai“). Tiesa, panašus klimato skeptikų skaičius yra ir kitose pasaulio šalyse.

Visgi dauguma Lietuvos žmonių net suvokdami globalią klimato kaitos riziką, neranda sąsajų su vietinėmis aktualijomis. Net jei mokslininkai įspėja, jog karščio bangos, sausros ar potvyniai dažnėja dėl klimato atšilimo, mus pačius kamuojančias stichijas esame linkę sieti su natūraliais gamtos reiškiniais, o ne globalia klimato kaita. Toks nusiteikimas itin pavojingas, nes gyventojams imi atrodyti, jog nereikia patiems imtis jokių priemonių, mažinančių klimato kaitos mastą.

Tiesa, keičiant visuomenės suvokimą labai svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo. Pasak sociologų, Lietuvos žiniasklaidoje trūksta savarankiškos ir įtaigios komunikacijos apie klimato kaitą. Naujienose dažnai kalbama apie klimato kaitos padarinius kitose šalyse, kuriamas psichologinės distancijos pojūtis. Net trečdalis žiniasklaidoje skelbiamų antraščių ir straipsnių apie klimato kaitos problemas kalba globaliai, nepateikdami šaliai aktualių sąsajų, taip šią problemą globalizuodami ir atitolindami. Dėmesio vietinių žmonių istorijoms, Lietuvos kraštovaizdžio pokyčiams skiriama labai mažai, todėl ir sunku atrasti ryšį tarp klimato kaitos ir savo kasdienybės.

Gali būti, jog toks „tolimos problemos“ pojūtis atsiranda ir dėl politinių priežasčių. Klimato politika mūsų šalyje daugiausia ateina iš Europos sąjungos, todėl jaučiama, lyg tai būtų tarptautinė, ar net „užsienio“, o ne lokali problema. Nors tarptautinė kooperacija yra, be abejo, labai svarbi klimato kaitos priežastims ir pasekmėms pažaboti, kasdienis aktyvizmas ir mūsų pačių aplinkos saugojimas yra ne mažiau svarbus.

Svarbiau pajamos, alkoholizmas ir kt. problemos

Palyginus su Skandinavų ar Vakarų Europos šalimis, klimato problemomis Lietuvoje rūpinamės gerokai mažiau nei kitomis kasdieninėmis aktualijomis. Mokslininkų teigimu, tiek visuomenei, tiek politikams trūksta ilgalaikio matymo – gyventojams svarbiausios atrodo ekonominės gerovės, nelygybės, alkoholizmo problemos. Nors jos tikrai yra svarbios, tačiau vis dėlto dalis jų nulemta rimtesnių, globalių problemų, kurias svarbu spręsti.

Klimato kaita gali lemti grandininę reakciją ir sukurti ar pagilinti daugybę jau dabar mus kamuojančių problemų. Pavyzdžiui, dėl ekstremalių gamtos reiškinių, tokių kaip sausros ar potvyniai, kurie kamuoja ir Lietuvos gamtą, prarandami pasėliai, pajamos. Atrodo, jog tai veikia tik ūkininkus? Toli gražu, juk nukenčia maisto gamyba, eksportas, reikalingos valstybinės ir Europos sąjungos kompensacijos, stipriai nukenčia valstybės biudžetas.

Visgi kol kas dar labai mažai diskutuojame apie tai, ką klimato kaita reiškia Lietuvai, su kokiomis naujomis problemos netrukus susidursime. Džiaugdamiesi savo gamta ar geografiniu pranašumu pamirštame ir apie klimato migracijos galimybę – šylant klimatui galime tapti patraukli šalis klimato migrantams, o tai sukurs naujų problemų ir galimybių, kurias turime apsvarstyti. Visai nediskutuojame apie socialinius bei kultūrinius klimato atšilimo aspektus.

Ateityje keisis ir mūsų maisto pramonė, kasdienis meniu. Didelė tikimybė, jog išplis nauji kenkėjai ir ligos, pavyzdžiui, maliariją platinantys uodai. Tačiau lietuviams didelius savo įprastos žalios, nuspėjamos gamtos pokyčius įsivaizduoti sunku, o žiniasklaidoje vietinės reikšmės pokyčiai mažai diskutuojami.

Tiesa, panaši klimato kaitos komunikacija vyrauja ir Pietų Europoje, daugelyje kitų šalių. Dominuoja pranešimai apie gamtos reiškinius, tarptautinius susitarimus. Visgi sąsajų su kasdienybe tikrai trūksta. Tačiau lygiuotis galime į Skandinaviją, Vakarų Europą – pavyzdžiui, Vokietijoje klimato problemos išliko vienu iš prioritetų net pandemijos metu.

Trūksta ir geresnio suvokimo apie pačios Lietuvos indėlį klimato kaitai, bei kokių veiksmų galėtume imtis patys, nelaukiant tarptautinių raginimų. Pavyzdžiui, kokios įmonės ar pramonės šakos Lietuvoje teršia daugiausia? Kodėl apsimokėtų patiems mažiau teršti ar naudoti mažiau taršius automobilius, kokią įtaką tai darytų mūsų pačių kraštovaizdžiui ir kasdienybei? Koks mūsų asmeninis anglies pėdsakas? Kaip ateityje keisis maisto tiekimas, mūsų valgymo įpročiai? Ir taip toliau.

Klimato kaitai pažaboti svarbu ne tik politiniai sprendimai, tačiau ir kasdienybės aktyvizmas

Dažnai esame nusiteikę, jog rimtus pokyčius paskatinti gali tik politiniai sprendimai, draudimai, baudos ar pokyčiai visos šalies ar žemyno mastu. Visgi, mokslininkų teigimu, ne mažiau svarbus yra ir „kasdienybės aktyvizmas“.

Dar gajus mitas, jog vieno individo pasirinkimai didelių pokyčių nulemti negali, o viską turėtų išspręsti valdžia, priimdami įstatymus, ar savo elgesį keisti tik didelės įmonės ar ištisi sektoriai. Vis dėlto, mokslininkų teigimu, tai – ne tiesa. O taip mąstant paralyžuojami ir tikrai svarbūs kasdienybės pokyčiai. Anaiptol, siekiant ilgalaikių permainų, reikia visuomenės elgsenos pokyčių, vertybių kaitos.

Net vieno žmogaus tam tikri kasdieniai sprendimai gali lemti didelius pokyčius. Pavyzdžiui, jei atsisakome raudonos mėsos bent kelias dienas per savaitę, sąmoningai renkamės maisto produktus ir kitus pirkinius, vykstame į darbą visuomeniniu transportu ar dirbame iš namų, galime stipriai sumažinti savo asmeninį anglies pėdsaką.

Tuo tarpu, skirdami daugiau dėmesio vietinėms tvarumu ir klimato kaita besirūpinančiomis iniciatyvomis, smulkiomis organizacijomis bei bendruomenės projektais, nustotume galvoti apie klimato kaitą kaip nutolusią, kažkur globaliai, bet ne čia egzistuojančią problemą.

Visgi ir oficialiai priimti pokyčiai, net jei skatiną kaitą ir pozityvias permainas, tampa tik trumpalaikiais, popieriniais sprendimais,  jei nėra priimami visuomenės. Taigi ne „valdžia“ turėtų viską išspresti, o mes patys imtis iniciatyvos ir pokyčių kiekvieną dieną!

Šaltiniai:

• Rabitz, F., Telešienė, A., & Zolubienė, E. (2021). Topic modelling the news media representation of climate change. Environmental Sociology, 7(3), 214-224.
• Juraitė, K., & Telešienė, A. (2009). Ekologinės rizikos diskursas žiniasklaidoje: tyrimo teorinės bei metodologinės prielaidos. FilosoFija. sociologija, 20(4), 227-236.
• Balžekienė, A., Telešienė, A., & Rinkevičius, L. (2008). Klimato kaita: socialinio rizikos suvokimo ir žiniasklaidos diskurso Lietuvoje konfigūracijos. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 22, 5-19.
• https://zum.lrv.lt/lt/naujienos/atsaukiama-ekstremalioji-situacija-del-sausros-padariniu
• Interviu su dr. Audrone Telešiene, 2021 m. rugsėjo mėn.

Komentarai (1)