2023 m. kovą pasirodė naujas įtempto siužeto mokslinės fantastikos filmas „65“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Adamas Driveris, pažįstamas iš „Star Wars“ sagos.

Jei grįšite į tuos laikus, kai Žemėje vaikščiojo dinozaurai, jums gali prireikti šiek tiek laiko, kol suprastumėte, kad patekote į kitą laiką. Klajojantis tiranozauras, žinoma, būtų akivaizdus įrodymas, tačiau to meto miškai, salpos ir kiti kraštovaizdžiai nebūtų tokie svetimi, kad iškart sukeltų įtarimą. Galų gale, mes vis dar gyvename toje pačioje planetoje kaip ir mūsų mėgiami dinozaurai, o dinozaurų pasaulis nebuvo toks, kaip dažnai matome filmuose.

Beveik kiekviename filme apie dinozaurus bandoma atlikti triuką, kaip mus suartinti su baisiais driežais. Kartais padarai gyvena prarastame pasaulyje – plynaukštėje ar saloje, kur roplių amžius niekada nesibaigė.

„Juros periodo parkas“ išpopuliarino kitą metodą: genetinį išradimą, dinozaurų grąžinimą į pasaulį, kurį jie tariamai valdė. Kelionės laiku yra dar vienas mėgstamiausias dalykas, perkeliant „žvynuotas žvaigždes“ į dabartį arba sugrąžinant žmones į praeitį.

Šių metų kovą kino teatruose pasirodęs naujausias mokslinės fantastikos filmas „65“, siužetą pasuka šiek tiek kitaip – atrodo, kad žmonės dreifuoja tiek erdvėje, tiek laike, kol sudužus erdvėlaiviui atsiduria kreidos periodo Žemėje.

Pirmas dalykas – filmo pavadinimas „65“ yra klaidingas. 2012 m. Tarptautinė stratigrafijos komisija, nustatanti Žemės laiko skales, patikslino, kad kreidos periodo pabaiga yra maždaug prieš 66 milijonus metų, o ne 65,5 mln. metų, kaip buvo manoma anksčiau. Jei aplankytumėte Žemę maždaug prieš 65 milijonus metų, tuo metu, vadinamu paleocenu, rastumėte tankius miškus, kuriuose po asteroido smūgio išgyvenusių žinduolių palikuonys pradėtų užvaldyti Žemę. Triceratopsai būtų išnykę jau milijoną metų.

Bet kada tikslumas sustabdė Holivudą? Filme „65“ sekami lakūno (Adam Driver) ir vaiko (Ariana Greenblatt) kova, kai jie braunasi per kreidos periodo miškus ir pro senovinius geizerius, kai juos persekioja tiranozaurai, į velociaraptorius panašūs mėsėdžiai ir kiti priešistoriniai siaubūnai.

Filmas kelia klausimą, kaip ir ar žmonės galėtų išgyventi pirmykščiame miške, kuriame gyvena padarai, galintys mus praryti dviem kąsniais. Prieš pradėdami pasivaikščioti po vėlyvojo kreidos mišką ar keliaudami į kino teatrą, turėtumėte sužinoti keletą dalykų.

Mes turime gana neišsamų vaizdą apie vėlyvojo kreidos periodo pasaulį. Taip yra todėl, kad fosilijos ir geologiniai įrašai yra netolygūs, kai kuriose vietose išlikę, bet kitose ne. Didžioji dalis to, ką tyrinėjo paleontologai, atkeliauja iš vietų, kur susikaupė nuosėdos, pavyzdžiui, smėlis vandenynuose ar dumblas, nešamas upelių.

Vis dėlto visos atskiros dalys padeda nubrėžti didesnį vaizdą. „Jei keliautojas laiku pasiklystų kreidos periode dabartinėje Šiaurės Amerikoje, jis pamatytų vešlius atogrąžų miškus, dengiančius žemumas ir per juos tekančius daugybę upelių iš netoliese esančių kalnų“, – sako Vigo universiteto (Ispanija) paleontologas Alfio Alessandro Chiarenza.

„Vėlyvojo kreidos periodo Žemė būtų pažįstamo ir nepažįstamo mišinys“, – sako Kanados Karališkojo Tyrrello muziejaus paleontologas Calebas Brownas. Nepaisant įspūdžio, kad vėlyvasis kreidos periodas buvo „dinozaurų amžiaus“ viršūnė, didieji ropliai nebūtinai buvo šalia kas antro medžio. „Ikoniniai dinozaurai kraštovaizdyje būtų reti, – sako Brownas, – todėl greičiausiai pamatytumėte daugiau vėžlių, varlių, paukščių ir driežų, kol sutiktumėte stulbinantį ankilozaurą ar tiranozaurą“.

Netgi pačios Žemės išsidėstymas atrodytų kaip pakeista to, ką dabar žinome, versija. Tai, ką galų gale pavadintume Šiaurės Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida, turėtų atpažįstamus kontūrus. Vis dėlto prieš 66 milijonus metų egzistavo daugybė reikšmingų skirtumų.

Indija buvo salų žemynas, esantis netoli priešistorinio Madagaskaro, o Australija vis dar buvo susijungusi su Antarktida. Amerikos nesijungtų Panamos sąsmauka dar dešimtis milijonų metų, o dabartinė Europa iš esmės buvo seklios jūros užtvindytas salynas.

Pasaulis buvo šiltesnis nei dabar – vidutinė vasaros temperatūra siekė apie +27 °C, tačiau ties ašigaliais vėl pradėjęs kauptis ledas. Žemė vis dar buvo šiltnamio efektą patiriantis pasaulis, kurio atmosferoje buvo didelis anglies dioksido kiekis, bet santykinai mažesnis deguonies kiekis nei šiandien. Laiku keliaujantis žmogus galėtų kvėpuoti be sunkumų, net neturėdamas specialių oro maišelių, leidžiančių dinozaurams kvėpuoti efektyviau nei bet kuriam žinduoliui.

Tiranozauro buvimas filme „65“ rodo, kad istorija vystosi dabartinėje Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, vienoje iš kreidos periodo pasaulio sričių, kurią mes gana gerai pažįstame. Žemumos, kuriose sėlino tiranozauras, galėjo būti panašios į šiuolaikinės Meksikos įlankos pakrantės dalis, o tarp pelkėtų buveinių augtų spygliuočių miškai, kuriuose aptiktumėte senovės gluosnių, magnolijų ir sasafrasų giminaičius.

Vis dėlto pievų nerastumėte. Didžiulės, žolėmis apaugusios lygumos išplito tik po maždaug 36 milijonų metų, todėl didžioji dalis vėlyvojo kreidos periodo apatinio miško ardo augalų buvo paparčiai, cikūnai ir panašūs augalai. Dėl šios priežasties daugelis prodiuserių kompanijų dažnai filmuoja savo priešistorinius filmus tokiose vietose kaip Britų Kolumbija (Kanada), kur samanoti sekvojų miškai bent jau prilygsta kreidos periodui.

Tęsinys kitame puslapyje:

Daugelis pavojų, su kuriais susidurtų kreidos periodo keliautojas, būtų pažįstami ir dabartiniame pasaulyje. Tikėtina, kad audros su perkūnija ir smarkios liūtys sukeltų problemų. Chiarenza pažymi, kad keliautojui laiku tektų kovoti su nuožmiomis sezoninėmis audromis, bet kitokiomis, kurios siautėja pietryčių JAV kiekvieną uraganų sezoną.

Ir, panašiai kaip dabar, šiose karštose ir drėgnose vietose, geliantys vabzdžiai taip pat gali sukelti problemų. Scena gali priminti kažkurią Floridos vietą, šlapią ir zujančią nuo vabzdžių. Vėžliai, krokodilų giminaičiai, paukščiai, driežai, žuvys ir smulkūs žinduoliai būtų visur. Vis dėlto anksčiau ar vėliau pamatysite dinozaurą ir suprastumėte, kad nukeliavote toli nuo 2023 m.

Vėlyvajame kreidos periode gyveno ir maži dinozaurai, įskaitant mėsėdžius, tokius kaip acheroraptoriai. Tačiau vidutinis dinozauras būtų daug didesnis gyvūnas, arčiau trijų tonų masės. Dauguma jų buvo žolėdžiai gyvūnai, tokie kaip edmontozaurai ir triceratopsai.

Pavyzdžiui, vienoje vėlyvojo kreidos laikotarpio formacijos vietovėje Montanoje apie 40 procentų rastų fosilijų buvo priskirta triceratopsams. Bet liūdnai pagarsėjęs tiranozauras vis dar buvo gana dažnas – apie 24 procentus rastų fosilijų – bet vis tiek gerokai retesnis nei bet kuri iš augalus mintančių rūšių. Ir tie žolėdžiai gyvūnai toli gražu nebuvo nekenksmingi. Iš pažeistų kaulų žinome, kad triceratopsai kovojo tarpusavyje įspūdingais ragais, o lankytojų, bandančių per arti prisiartinti prie bizonų šiuolaikiniuose nacionaliniuose parkuose, patirti sužalojimai primena, kokie pavojingi gali būti žolėdžiai.

Beveik neabejotinai Šiaurės Amerikos vėlyvajame kreidos periode egzistavo paslapčių ir pavojų, kurių mes dar nežinome. „Mes žinome tik nedidelę išnykusių gyvūnų dalį dėl fosilijų išsaugojimo kaprizų“, - sako Chiarenza. „Netikėtas plėšrūnas arba didelis, pavojingas raguotas dinozauras gali kelti fizinę grėsmę kiekvienam, klaidžiojančiam šioje terra incognita. Mes praktiškai nieko nežinome apie dinozaurus aukštumose, labiau kalnuotose buveinėse, todėl kiekvienas, užklydęs į kalnus, susidurtų su organizmais, kurių paleontologai niekada neaptiko“.

Žinoma, kyla klausimas, ar kreidos pasaulio gyventojai persekiotų žmones, norėdami paragauti naują grobį. Niekada nesužinosime tikslaus atsakymo. Tačiau atsižvelgiant į elgseną ar stambius mėsėdžius, tiranozauras tikriausiai nepersekiotų žmogaus, atsižvelgiant į tai, kiek energijos reikėtų išeikvoti tokiam menkam grobiui. Paleontologai apskaičiavo, kad suaugusiam tiranozaurui per dieną reikėtų apie 25000 kalorijų arba maždaug pusantro suaugusio žmogaus.

Komentarai ()