Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos?..

Mane medžių auginimas labai domina, tik reikia turėt kur juos sodint. Ir dar ta smulkmena, kad visą grožį pamatysi tik savo gyvenimo pabaigoj. O pats straipsnis tai toli gražu ne tiems, kurie daro "iš idėjos".

M.Mantas, pasakyk kuris padarys is idejos kokius 100ha brangiai kainuojanti azuolyna ?

Esu bandęs vazonuose daiginti giles du kartus, bet nieko nesigavo Arba tingėjau laukti. Daug geriau sekasi su kiek "greitesniais" augalais - ne medžiais:D

Azuolas, zinai kaip geriausiai sudaiginti man pavyko ? Sprite buteliuke (nesvarbu realiai koks) sudetos giles buvo, o buteliukas po isplovimo nebuvo gerai isdziovintas ir uzsuktas, tai per menesi koks trecdalis sudygo

aš savo kalvą užsodinau ąžuolais. gavosi virš 10000 daigų. Bėda ta, kad jie labai jau lėtai auga. Medienai kertami tik nuo 150 metų berods. Nesulauksiu kol užaugs

Rimtas užmojis . Nesulauksi pats, vaikai ar anūkai tikrai dėkingi bus .

uzmojis sveikintinas bet po 150 m vykstant tokiai globalizacijai lietuvoj gyvens turku ir kinu misrunai, tad suprantama reikia lygiai su tokia pacia energija spresti ir kitas kulturines savimones problemas norint isvysti rytoju SAVO anuku LIETUVIU akimis

Pilnai sutinku, toks palikimas tikrai pagal mane yra neįkainojamas. Jei turėsiu galimybę ką nors panašaus ir pats padarysiu. Tik aišku patiems vaikams jau nuo mažens reikia skiepyti, kad tai yra labai svabu ir to naikinti negalima. Turbūt būčiau labai laimingas jeigu mane senelis nusivestų į kelių šimtų metų ąžuolyną ir pasakytų, kad jie pasodinti jo senelio. Atsirastų toks neapsakomas jausmas, kad tu esi kažkam reikalingas ir kad turi savo vietą pasaulyje. Galbūt jums tai ir pasirodys juokinga, bet mane tikrai žavi medžiai. Na o šią vasarą pradėjau užsiiminėti Lietuviškų bonsų auginimu. Į kuriuos įeina ir ąžuolai. Reikia sukurt kokią nors svarbią šeimos tradiciją kuri bus perduodama iš kartos į kartą, o būtent medžiai ir gali būti tai ko reikia. Jie gyvena tikrai ilgiau nei žmogus. tiesa sakant, esu lyg ir pakerėtas tų senų, bet mažų medelių. Tik štai, teks palaukti, kol maniškiai pasens, o aš aišku su jais.

Pasodink ąžuolą savo žemėje ir įskiepik jo reikšmę savo vaikui. Garantuoju, kad po 150 metų tas ąžuolas ten dar stovės, o tavo proanūkiai lakstys aplink jį. Visi turkai ir kinai liks už tavo žemės tvoros, kuri irgi bus apsodinta ąžuolais ar kitais medžiais.

Smagu kad ne aš vienas toks medžių mylėtojas. Yra namuos drebulė. Ji gana sparčiai bando "daugintis". Kelis medelius išnešiau už tvoros į nenaudojamą sklypą. Man labai patinka, kad jie per pirmus metus kartais virš metro užauga. Daugiausiai džiaugsmo tai, kad po pušim pridygę pušaičių. Šiuo metu keliasdešimt vienetų (gal ne pirmi metai kai išdygo, bet daugiau kaip kelios niekada nebuvo). Suku galvą kur reikės mišką daryt jei jos išgyvens. ------ Dar labai noriu pagirt tuos, kurie stengiasi dėl ateinančių kartų

buna visokiu medziu. vaismedziai greitai auga. musu seimoj trys vaikai. kai gime sesuo, tevas pasodino ieva. Labai greitai uzaugo didelis medis. kadangi tokioje nepatogioje vietoje buvo pasodintas, tai teko iskirsti. Kai gime brolis pasodino maumedi. gal kokiu 7 metru uzaugo per 30 metu. azuola irgi pasodino, kai as gimiau. nu zinok gan aukstas uzaugo ir gan greitai. bet kad uzkniso tvarkyti zeme aplink nes lapu visalaik prikrite be proto daug, o kai kaime zmogui sienauti zole reikia karvutei, tai labai uzknisantis dalykas. tai ir ta azuola iskirto. dar dvi sidabrines egles labai diddeles isaugo. paslei tvora eile paprastu egluciu pasodino gal pries 8 metus. labai slabnos tos eglutes buvo pirmus kokiu 3 metus, bet po to kad 'sove' i virsu, tai ojojoj. patikek

Na bet man labai teigiamas emocijas medis duoda, kai jo neina apglėbt

Prieš 20metų, su broliu pasodinom po dekoratyvinį medelį (nežinau pavadinimo), aišku tai buvo tėvo mintis. Ir iki šiol jam už tai dėkingas. Smagu buvo kiekvieną kart nuvažiavus į kaimą stebėt, o kartais ir lenktyniaut kas greičiau auga. Vaikams tai ir paspirtis rūpintis kažkuo, ugdyti atsakomybės jausmą, jau nekalbant apie moralinį pasitenkinimą. Manau dukra ir sūnus taip pat turės po savo sodinuką.

Man nutiko panaši istorija. Kai buvau mažas, savo sode su šeima pasodinom pušį, labai mažą, gal vos 2-3 metų. Kai ji pradėjo augt, su ja tikrai lenktyniavau, kiekvieną mėnesį matuodavau jos aukštį. Bet dabar, po kokių 12 metų ten nėra ką lygint. Didžiausia pušis išaugo. Gaila tik tiek, kad jos viršūnė greitai pasieks laidus, todėl teks su ja atsisveikint. Kaip matot pats galiu puikiai patvirtint Nerkashio mintį apie medžių naudą vaikams.