Smegenų dydis – tai dar ne viskas. Kamanės atskleidžia tokį intelektą, apie kurio egzistavimą nežinojome (Foto, Video) ()
Mums gerai pažįstama ir miela kamanė – įrodymas, kad smegenų dydis – tai dar ne viskas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šis mažas pūkuotas vabzdys, kurio smegenys yra mažytės sėklos dydžio, eksperimentų metu parodė kolektyvinio intelekto lygį, kuris, kaip manė mokslininkai, būdingas tik žmonėms.
Laboratorijoje apmokytos išspręsti dviejų žingsnių galvosūkį-dėžutę, Bombus terrestris rūšies kamanės gebėjo išmokyti sprendimo kitą kamanę, kuri niekada anksčiau nebuvo mačiusi dėžutės.
Savaime kamanė pati nebūtų išsprendusi galvosūkio. Kad išmokytų kamanes „mokytojas“ neintuityvaus sprendimo, tyrėjai turėjo parodyti joms, ką daryti – ir po pirmojo žingsnio pasiūlyti atlygį, kad jos būtų motyvuotos, rašo „Science Alert“.
„Šis atradimas kvestionuoja šioje srityje paplitusią nuomonę, kad gebėjimas socialiai išmokti elgesio, kurio negalima išrasti individualiais bandymais ir klaidomis, būdingas tik žmonėms“, – rašo Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusi tyrėjų komanda.
Kadaise buvo manoma, kad žmonės yra vieninteliai gyvūnai, turintys kultūrą. Tačiau „virusinės“ žvirblių dainos, besivystantys banginių dialektai ir tradicijos, regioninės orkų medžioklės strategijos, beždžionių, varnų ir delfinų išmoktos gudrybės dirbant su įrankiais – visa tai rodo, kad socialiai perduodamos elgsenos egzistuoja ir gyvūnų bendruomenėse.
Kai kurie iš šių kultūrinio elgesio būdų laikui bėgant netgi tobulėja. Pavyzdžiui, pašto balandžiai mokosi vieni iš kitų ir kasmet koreguoja savo skrydžio maršrutus.
Pagalvokite apie įrenginį, kuriuo dabar skaitote šį straipsnį. Nė vienas žmogus negali savarankiškai ir per vieną gyvenimą išrasti visų jo dalių ir mechanikos nuo nulio. Prireikė dešimtmečių darbo ir tobulinimo, kad pasiektume šį pažangų etapą. Netgi pats skaitymo veiksmas yra įgūdis, kurį po truputį tobulino ištisos žmonių kartos.
Akivaizdu, kad joks gyvūnas negali surinkti „iPhone“ ar perskaityti straipsnio apie gyvūnų intelektą. Tačiau pagrindiniame lygmenyje kamanės kartu su šimpanzėmis „kelia rimtų abejonių dėl tariamo žmogaus išskirtinumo“, – žurnale „Nature“ pateiktoje kamanių tyrimų apžvalgoje rašo Ekseterio universiteto ekologas Alexas Thorntonas.
Šimpanzės turi dideles smegenis ir turtingą kultūrinį gyvenimą, tačiau A. Thorntonas teigia, kad kamanių atradimas yra „dar nuostabesnis dėl to, kad jis sutelktas ne į žmonijos pusbrolius primatus, o į gyvūną, kurio smegenys sudaro vos 0,0005 proc. šimpanzės smegenų dydžio“.
Tačiau ilgus dešimtmečius neįvertintos – daugiausia dėl savo dydžio – kamanės pagaliau sulaukia deramo įvertinimo.
Naujausi laboratorijoje atlikti eksperimentai rodo, kad šios bitės gali mokytis viena iš kitos, naudotis įrankiais, skaičiuoti įtraukiant nulį ir atlikti pagrindines matematines lygtis.
Negalima atmesti ir jų kolektyvinio proto intelekto.
Norėdama tai patikrinti, elgsenos mokslininkė Alice Bridges iš Londono Karalienės Marijos universiteto ir jos kolegos 36 arba 72 valandoms per 12 arba 24 dienų iš eilės apgyvendino kamanių šeimas dviejų žingsnių galvosūkio aplinkoje.
Praėjus tiek laiko kamanės nesugebėjo išsiaiškinti, kaip pasiekti saldų atlygį. Per savo gyvenimą bitės vidutiniškai praleidžia apie 8 dienas ieškodamos maisto – taigi jos tarsi turėjo iki trečdalio savo gyvenimo laiko, skirto galvosūkiui spręsti.
Toliau pateiktame paveikslėlyje matote dėlionę. Geltoname apskritime po plastikiniu dangteliu yra lašas cukraus. Kamanė gali jį pasiekti pastumdama raudoną skirtuką – bet tik tada, kai mėlynas skirtukas bus išstumtas iš kelio.
Dviejų žingsnių galvosūkio dėžutė su kamane, stumiančia raudoną skirtuką. Londono Karalienės Marijos universiteto nuotr. (Asmeninis albumas)
Reikėjo žmogaus, kuris kruopščiai parodytų kamanėms sprendimo kelią. Tačiau kai viena kamanė išspręsdavo galvosūkį, ji galėdavo išmokyti kitas – kaip perkelti du skirtukus ir gauti saldų skanėstą.
Panašus eksperimentas su šimpanzėmis taip pat neseniai buvo paskelbtas žurnale „Nature Human Behavior“. Tiek stuburinių, tiek bestuburių atvejų tyrimai parodė, kad buvo dalijamasi idėjomis, kurias išmokti vienam buvo itin sunku.
Žinoma, toks elgesys nebuvo pastebėtas laukinėje gamtoje. Pirmiausia jo reikėjo išmokyti kamanes ir šimpanzes. Tačiau tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad jei šimpanzių ar kamanių bendruomenėje atsirastų retas, kartą gyvenime pasitaikantis inovatorius – koks nors kamanių Einsteinas – jų idėjos galėtų išlikti gyvūnų kultūroje ir būti naudojamos ištisas kartas.
Pavyzdžiui, garsusis bičių medaus šokis, kuriuo jos nurodo atstumą, kryptį ir maisto šaltinių kokybę, yra elgesys, kuris anksčiau buvo laikomas grynai instinktyviu – tačiau dabar paaiškėjo, kad jį šiek tiek formuoja socialinė įtaka.
2017 m. tyrėjai taip pat mokė kamanes ritinti kamuoliuką į vartus, už atlygį. Kad pasiektų rezultatą, vabzdžiai turėjo mokytis vieni iš kitų ir ištaisyti savo ankstesnes klaidas. Jie taip ir padarė.
Naujausias eksperimentas, rašo A. Thorntonas, „leidžia manyti, kad gebėjimas mokytis iš kitų to, ko negalima išmokti vienam, [žmogiškojo pažinimo ir kultūros sąvokos sąraše] dabar turėtų atsidurti greta įrankių naudojimo, epizodinės atminties (gebėjimo prisiminti konkrečius praeities įvykius) ir sąmoningo bendravimo“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature“.
