Didėjantis pasaulio gyventojų skaičius ir aukštųjų technologijų plėtra sparčiai didina globalų kritinių žaliavų (angl. Critical Raw Materials) poreikį. Žaliavos yra nepakeičiama sudėtinė pramoninės veiklos dalis ir yra pačioje vertės grandinės pradžioje.

Dažnai išmaniosios technologijos naudoja palyginti nedidelius kritinių žaliavų kiekius, tačiau šios žaliavos pasižymi išskirtinėmis savybėmis. Gerai žinomi pavyzdžiai apima retuosius žemės elementus, kurie yra naudojami vėjo jėgainių gamyboje: litis yra plačiai naudojamas baterijų gamyboje, silicis – neatsiejama puslaidininkių gamybos žaliava.

Akivaizdu, kad ateinantį dešimtmetį konkurencija dėl gamtinių išteklių taps dar aršesnė, o priklausomybė nuo kritinių žaliavų gali pakeisti priklausomybę nuo naftos.

Kritinės žaliavos – tai žaliavos, kurios yra ekonomiškai ir strategiškai svarbios ekonomikai, tačiau turi didelę riziką, susijusią su jų tiekimu. Čia vertėtų prisiminti COVID-19 pandemiją, kai globaliai pradėjo trūkinėti žaliavų, medžiagų ir prekių tiekimo grandinės.

Priežastys, kodėl kai kurių žaliavų tiekimas laikomas kritiniu, yra tai, kad kai kurių žaliavų išgavimas yra geografiškai sutelktas vienoje ar keliose šalyse. Kinijoje yra išgaunama dauguma kritinių žaliavų, pvz. retųjų žemės elementų, magnio, volframo, stibio, galio ir germanio.

Kai kurios kitos šalys užima lyderio pozicijas specifinių žaliavų išgavime, pavyzdžiui, Brazilija (niobis) ir JAV (berilis ir helis). Platinos grupės metalų gamyba sutelkta Rusijoje (paladis) ir Pietų Afrikoje (iridis, platina, rodis ir rutenis).

Europos Sąjunga (ES) įtraukė 34 mineralus ir metalus į kritinių ar strategiškai svarbių žaliavų sąrašą. Ambicingi ES žaliosios ir skaitmeninės transformacijos planai priklauso nuo jos gebėjimo įsigyti šias žaliavas, kurios yra būtinos strateginių sektorių plėtrai.

Deja, daugeliu atvejų ES priklauso nuo šių svarbių žaliavų importo. Siekiant įtraukti Europą į šių žaliavų tiekimo grandines ir sumažinti priklausomybę nuo šių žaliavų tiekimo, ES paskelbė studiją, kurioje analizuojamos vertės grandinės, susijusios su penkiolika technologijų, reikalingų atsinaujinančios energetikos, elektromobilumo, skaitmenizacijos, kosmoso ir gynybos sektorių plėtros užtikrinimui.

Naujajame sąraše, kuris buvo paskelbtas 2023 m. nurodoma 16 didesnio prioriteto, taip vadinamų strateginių žaliavų. Tarkime, du šios grupės metalai varis ir nikelis nėra priskiriami kritiniams. Jų pasaulinis išgavimas yra pakankamai diversifikuotas ir nekelia didesnės tiekimo rizikos, tačiau jie yra esminiai kalbant apie elektrifikavimo sritį, todėl buvo įtraukti į strateginę klasifikaciją.

Strateginių žaliavų srautų valdymui iki 2030 m. ES išsikėlė šiuos ambicingus tikslus:

• Bent 10 % šių žaliavų turi būti išgaunama ES (jei pakankamos šios žaliavos vidaus atsargos);
• Ne mažiau kaip 40 % šių žaliavų turi būti apdorojamos ES; tai užtikrintų, kad šių medžiagų pridėtinė vertė gerintų ES ekonomiką;
• Ne mažiau kaip 15 % Europos poreikių būtų patenkinti perdirbant ir panaudojant strategines žaliavas pakartotinai;
• Ne daugiau kaip 65 % metinio suvartojamo kritinių žaliavų kiekio būtų tiekiama vienos šalies. Tai sumažintų riziką, susijusią su geopolitinės situacijos pokyčiais.

Tiesa, šie ambicingi tikslai turi ir tam tikras sąlygas – tam, kad galėtų plėtoti strateginių žaliavų vertės grandines ir pasiekti išsikeltus tikslus, ES turės daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, inovacijas ir mokymą, diegti žiedinės ekonomikos principus prioritetinių žaliavų išgavimui ir perdirbimui, diversifikuoti prioritetinių žaliavų tiekimą sudarant ilgalaikius susitarimus su skirtingomis šalimis.

Linas Kliučininkas, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto profesorius

Komentarai ()