Nuo triukšmo kalmarų galvose atsiranda skylės (2)
Tūkstančiai Humbolto kalmarų buvo išplauti į JAV pakrantę 2004 metais, šimtai - 2008-aisiais. Tuomet žūčių priežastimi laikytas giliųjų vandenyno srovių pasikeitimas, tačiau nauja studija skelbia apie fizines traumas, kurias galvakojams gali sukelti tarša triukšmu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tapo aišku, kad delfinai ir banginiai ir kiti jūrų žinduoliai nėra vieninteliai vandenynų gyventojai, kuriuos, kaip įtariama, žaloja žmonių veiklos keliamas triukšmas, rašo „Discovery“. Žurnale „Frontiers in Ecology and Environment“ („Ekologijos ir aplinkos sienos“) publikuojamo naujo tyrimo išvadose teigiama, kad net ir mažai intensyvus garsas gali pakenkti galvakojams ir lemti jų žūtį ant kranto.
Michelio Andre iš Katalonijos technikos instituto Barselonoje vadovaujama mokslininkų komanda tyrė 87 keturių skirtingų rūšių galvakojus – paprastąjį aštuonkojį, paprastąjį kalmarą, paprastąją sepiją ir dar vieną kalmarų rūšį (Illex coindeti). Jų aplinka trumpais intervalais buvo veikiama palyginti mažo intensyvumo, žemo dažnio (nuo 50 iki 400 hercų) garsais.
Po to mokslininkai tirdavo gyvūnų statocistus – skysčio pilnas pūsleles, kurios daugeliui bestuburių gyvūnų padeda vandenyje išlaikyti pusiausvyrą. Komanda nustatė, kad, iškart po žemo dažnio garso, statocistuose esantys receptoriai tapdavo pažeisti. Laikui bėgant, nervų sklaidulos išbrinkdavo ir atsirasdavo didelės skylės. „Jei palyginti mažo intensyvumo, trumpų intervalų garsai mūsų studijoje galėjo sukelti tokias sunkias traumas, tada nuolatinės, intensyvios taršos triukšmu poveikis vandenynuose gali būti rimtas“, – sakė M. Andre.
Triukšmas po vandeniu keliauja toli ir greitai, o vandenynai yra pilni natūralių garsų, pavyzdžiui, krevečių spragsėjimas. Todėl daugelis povandeninio pasaulio gyvūnų turi išsivysčiusią klausą ir yra ypač jautrūs garsų kakofonijai, kurią sukuria laivų varikliai ar radarai.
„Kadangi statocistai yra atsakingi už balansą ir orientaciją erdvėje, galime manyti, kad triukšmo padaryta žala paveiktų galvakojo gebėjimą medžioti, pasprukti nuo plėšrūnų ir netgi daugintis. Trumpai tariant, tai nebūtų suderinama su pačia gyvybe“, – teigė M. Andre. Anot jo, galvakojų tyrimai kelia klausimą, kiek išplitęs yra jūrų gyvūnams triukšmo daromas poveikis. „Ar tarša triukšmu pajėgi paveikti visą vandenynų gyvybės tinklą? Kokį dar poveikį ji turi?“, – kalbėjo M. Andre.
