Šios kelionės tikslas galbūt netikėtas, tačiau nauda neabejotina: su geologu profesoriumi Sauliumi Šliaupa išmaišėme Lietuvos žemę ieškodami, kur gyventi sveika, o kur – nelabai. Mat S. Šliaupa – rimčiausias geomedicinos specialistas Lietuvoje.

Naujoviškas ligų žemėlapis

Geomedicina yra modernus mokslas, tiriantis vietovės uolienų, dirvožemio ir vandens poveikį gyventojų sveikatai bei sergamumui tam tikromis ligomis, analizuoja kraštovaizdžio įtaką mūsų savijautai ir sveikatai.

„Mes, žmonės, atrodome sau ypatingi, tačiau esame gyvosios gamtos dalis. Gyvoji gamta patiria rimtą negyvosios įtaką, taigi jos neišvengiame ir mes“, – tvirtino geomedicinos pradininkas Lietuvoje.

„Nuo seno pastebėta, kad kuria nors liga žmonės vienose vietovėse serga dažniau nei kitose. Seniai žinoma ir geologinių mineralų svarba žmogaus sveikatai. Į mūsų organizmą jie patenka su žemės gelmių vandeniu, kurį kasdien geriame, su gėrybėmis, kuriomis kasdien mintame. Nesvarbu, ar jos – gyvulinės, ar augalinės kilmės, juk ir gyvuliai minta žemės augalais. Taigi per maistą ir vandenį esame neatsiejami nuo žemės, ant kurios gyvename, o ši mus ne tik maitina: gali ir susargdinti, ir saugoti mūsų sveikatą“, – dėstė prof. S. Šliaupa, beje, įspėjęs, kad geomedicinos nederėtų painioti su aplinkos geochemija: pastaroji tiria aplinkos užterštumą pramonės teršalais.

Palyginus su kitomis šalimis, Lietuva yra mažytė, rami: geografinės variacijos čia nedidelės, gamtos kataklizmų pavojus minimalus. Jokių dykumų, vulkanų, snieguotų kalnagūbrių, o tų kalnų, po kuriuos „skamba Birutės daina“, kaukazietis čia nė neįžiūrėtų. Tačiau palyginus kraštovaizdžio ir ligų paplitimo žemėlapius paaiškėjo, kad mūsų gimtinė nėra glotni, nors prie žaizdos dėk.

„Pradėkime nuo dažnų plaučių bei kvėpavimo takų ligų: jomis Aukštaičių ir Žemaičių aukštumų bei aukštumų, kertamų Nemuno ir Dubysos slėnių, gyventojai serga dažniau. Apskritai sergamumas šiomis ligomis didesnis raižytuose, kalvotuose regionuose. Spėjama, kad tai susiję su reljefo poveikiu mikroklimatui, dėl kurio atmosferos srautai pasiskirsto netolygiai, – aiškino prof. S. Šliaupa. – O infekcinėmis ligomis ir tuberkulioze dažniau sergama ten, kur mažas geriamojo vandens šarmingumas, t. y. Žemaitijoje, Šiaurės Aukštaitijoje, taip pat ten, kur dirvožemis rūgštus, turtingas humuso. Be to, kartu su kolegomis estais ištyrinėję savižudybių paplitimą ir kraštovaizdį, pastebėjome, kad kalvotose vietovėse žudomasi rečiau.“

Kodėl taip yra, nežinia. Tačiau pavojingiausia vieta gyventi Lietuvoje mūsų kelionės gidas laiko karstinį Lietuvos regioną. Jau pats pavadinimas koks stingdantis! Žinoma, tai Biržai, Pasvalys ir jų apylinkės, garsios klinčių įgriuvomis.

„Biržiečiams, sako, būdingas fatalizmas. O kaip kitaip, jei gyveni ir nuolat junti bei girdi po savo namu šniokščiant požeminę upę? – klausia S. Šliaupa. – Nesi tikras, ar tavo namas neįgrius, nežinai, ar rytą pabusi savo lovoje, ar karstinėje įgriuvoje.“ Garsusis biržiečių alus, matyt, čia daromas ne šiaip sau: lemties veidui sušvelninti ir optimizmui palaikyti.

Vanduo – nacionalinė vertybė

O idealiausia vieta gyventi Lietuvoje, anot S. Šliaupos, yra miškais apaugusios eolinės, t. y. vėjo supustytos, kopos. Tokių yra mūsų Baltijos pajūryje, Dzūkijos šiluose. Miškingos eolinės kopos, kurių smėlio pustymą sustabdė medžiai, krūmai ir augalų paklotė, čia tęsiasi dešimtis kilometrų. Ar ne sveikatos pasisemti vasarą traukiame į smėlėtus šilus, į gintarinį pajūrį?

Geriamojo vandens svarba sveikatai neginčijama, o Lietuvos gėlą vandenį prof. S. Šliaupa laiko mūsų nacionaline vertybe. „Lietuvoje gyvename prabangiai, nors to nevertiname: kasdien geriame puikų gėlą aukštos kokybės vandenį. Šios prabangos mums pavydi daugelio išsivysčiusių šalių gyventojai“, – tvirtino pašnekovas. Tačiau cheminė lietuviško gėlo vandens sudėtis ir mineralinių medžiagų kiekis jame, anot geologo, priklauso nuo uolienų, esančių aplink jo telkinius. „Dzūkai geria minkštą, pro Dainavos smėlynų filtrą prabėgusį vandenį, žemaičiai ir šiaurės aukštaičiai – kietą, nes Lietuvos šiaurėje vyrauja dolomitinė uoliena, – dėstė geologas. – Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kietame Žemaitijos vandenyje aptikta daug kalio, o šis cheminis elementas palaiko normalią kraujotaką ir širdies veiklą. Mūsų bendradarbiai medikai nustatė, kad žemaičiai pusantro karto rečiau nei dzūkai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.“

Daugelis šventomis laikomų vietų ir senųjų pagoniškų alkų Lietuvoje yra šalia almančių šaltinių. Ar veltui jų vandens žmonės suvažiuoja pasisemti iš toli, duoda gerti ligoniams, vilgo juo skaudulius? „Tai joks pramanas ar prietarai: stebuklingi šaltiniai gali turėti gydomųjų savybių, nes greitai srūdamas per įvairias uolienas jų vanduo įsimagnetina, pasikrauna, pasikeičia jo struktūra“, – aiškino S. Šliaupa.

Psichiatrijos geologija

Alkoholizmas – visos Lietuvos rykštė, tačiau ar žinote, kurie Lietuvos gyventojai gerdami rizikuoja labiau? „Ištyrus įvairių mūsų gimtinės vietovių požeminį vandenį, paaiškėjo netikėtos jo sudėties ir alkoholinių psichozių, labiausiai atspindinčių sergamumą alkoholizmu, sąsajos. Atradome, kad Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje „baltų arklių“ ganosi perpus mažiau nei Rytų, Vakarų ar Pietų Lietuvoje. Sunku būtų patikėti, kad žmonės ten geria mažiau ar kitaip. Girtuokliai vis gaivinasi, tačiau jų organizmas nuolat perdžiūvęs, nes alkoholis iš organizmo išplauna vandenį, o kartu su juo ir cinką bei magnį. Kai šių elementų trūksta, susilpnėja atsparumas alkoholiui, todėl išauga baltosios karštinės rizika“, – aiškino. prof. S. Šliaupa. Jis pabrėžė, kad Lietuvos žemėje trūksta cinko, o dėl jo stygiaus organizme taip pat mažėja tolerancija alkoholiui, silpsta imunitetas, apima depresija. Gal tai ir trukdo mūsų tautai vaduotis iš depresijos ir alkoholio žabangų?

Tyrimų rezultatai parodė, kad šizofrenija dažniau sergama rajonuose, kur trūksta fosforo, ličio, magnio ir kalio. Pastarasis svarbus ne tik kraujotakai: jo trūkumas gali sukelti ir depresiją. Visi minėti elementai būtini normaliai galvos smegenų veiklai. Psichiatrai lig šiol savo pacientus gydo ličio preparatais. Nuo fosforo stygiaus gali aptemti sąmonė, padidėja rizika susirgti šizofrenija.

Linksmuoliai dzūkai fosforo, ličio ir magnio stygiaus nejunta, todėl gyvena padainuodami, ko nebūtų galima pasakyti apie žemaičius. Ar tik ne ličio ir magnio stoka lėmė savotišką žemaičių būdą, aprašytą dar Dionizo Poškos?

Galime daryti prielaidą, kad sėsliai gyvendami ir maitindamiesi tik gimtosios žemės vaisiais labiau rizikuojame patirti vieno ar kito elemento stygių bei susirgti „geologine“ liga. Tačiau geomedicinos specialistai pastebi, kad būtent sėslumas garantuoja sveikatą ir ilgaamžiškumą. „Tarp keliautojų, klajūnų ir kosmopolitų ilgaamžių nerasime. Šimtamečiai gimsta ir miršta toje pačioje gimtojoje vietoje, kur nugyvena visą gyvenimą: mat žmogaus organizmas puikiai prisitaiko prie vietos geologijos“, – sėslumo pranašumus dėstė S. Šliaupa.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis

Autoriai: Rūta Klišytė

Komentarai (2)