Ko skruzdė neria į plėšrių augalų virškinimo sultis? (2)
Dauguma skruzdžių nemoka plaukti. Tačiau yra skruzdžių rūšis, kuri stačia galva neria – ir ne šiaip į vandenį, o tiesiai į plėšriųjų augalų virškinimo sultis, kurios turėtų skruzdę nužudyti. Ką ten pametė taip keistai besielgiančios skruzdės?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ieškant naujo būsto, svarbu įvertinti eilę aplinkybių: geras susisiekimas, geri kaimynai, ramus rajonas ir t.t. Tačiau retai kada pavyksta išvengti kompromisų. Kartais, pavyzdžiui, galbūt verta teikti prioritetą vaizdingai vietovei, o ne patogumams.
Ne kitaip viskas ir gyvūnijos pasaulyje. Štai mažyčiai vandens gyvūnai simbiotinės pandoros (angl. – „symbion pandora“) įsikuria ant nepadoriai plaukuotų norveginių omarų burnos srities padargų. Kam? Kad mistų omarų pietų likučiais. Kitos rūšys ryžtasi dar bravūriškesnėms aferoms ir nesibodi gyventi dar pavojingesnėje kaimynystėje.
Vienos iš tokių ekstremalios kaimynystės kulto išpažintojų – skruzdės „Camponotus schmitzi“. Sunku patikėti, tačiau ši skruzdžių darbininkių atmaina reguliariai svečiuojasi nuožmaus floros pasaulio plėšrūno „Nepenthes bicalcarata“ virškinamajame trakte – taurėje-spąstuose, kuriais augalas prasimano sau maisto.
Paprastai plėšrūs augalai medžioja vabzdžius (išimtiniais atvejais net ir smulkius žinduolius, pvz., peles, žiurkes – apie tai neseniai rašėme). Laimikiui augalas galvą apsuka taip, kad šis per neapdairumą įpuola į „nuodų taurę“ – ypatingos formos lapą, kuriame telkšo virškinimo sultys. Į tokias įkritusiam vabzdžiui tėra vienintelė išeitis – išmėginti augalo medžiagų apytakos sistemą... Žinoma, tai būna paskutinis veiksmas aukos gyvenime.
Bet grįžkime prie unikalios skruzdžių rūšies. Virškinamųjų sulčių baseinėlis taurės dugne – ne pats trokštamiausias dalykas visoms skruzdėms. Tiesa, klampūs spąstai šiems vabzdžiams amžino atilsio vieta tampa nevisada: jei skruzdė netyčia įpuola į pragaištingą skystį, jai gali pavykti nerangiai, bet vis tik mirtinų maudinių išvengti. Su sąlyga, jog kitą kartą ji šitaip nebekvailios. Tačiau „Camponotus schmitzi“ individams – šios skruzdės dar vadinamos nardančiomis skruzdėmis – tokie pavojai ir pasižadėjimai nė motais. Borneo saloje (Malaizija) gyvenančioms skruzdėms plėšriųjų augalų virškinamosiose sultyse plaukiojantis grobis (nariuotakojai) yra... pagrindinis maisto šaltinis. Tad kol kitų rūšių skruzdės ieškodamos maisto uoliai šukuoja aplinkines teritorijas, „Camponotus schmitzi“ įžūliai šlamščia iš mirtino priešo nasrų išsižvejotą laimikį. Kai ateina pietų metas, unikalios rūšies skruzdės leidžiasi bėgte vidine taurės sienele ir stačia galva neria į virškinimo sultis. Neria iki dugno. Ir ten „žvejoja“ įkliuvusius nariuotakojus. Triuko paslaptis – virškinimo sultyse neužsibūti pernelyg ilgai. Skruzdės apetito poreikį patenkina kuo skubiau – kad pačios netaptų patiekalu.Kad išsiaiškintų, kaip šios skruzdės sugeba nardyti ir plaukti skystyje (be kita ko, ne šiaip vandenėlyje, o virškinimo sultyse), Fraiburgo universiteto (Vokietija) entomologas Holgeris Florijanas Bonas (Holger Florian Bohn) su kolegomis šias skruzdžių pasaulio akiplėšas tiesiog nufilmavo. O iš gautos vaizdo medžiagos atkūrė trimatį skruzdės kojų judesio modelį.
Tyrėjai nustatė, jog panirusios į skystį skruzdės kojas judina lygiai taip pat, kaip ir sausumoje: visos šešios kojos statomos „trigubu eiliškumu“ – pirma statomos trys kojos, po to – likusios trys kojos. Rezultatas – skruzdės skystyje laigo sprinterių greičiais. Tai leidžia manyti, jog tokį judėjimo vandenyje įgūdį skruzdės išsiugdė sąlyginai neseniai, mat vandens vabzdžiai vandenyje plaukia kiek kitaip ir sudėtingiau.
Ne mažiau glumina ir pats faktas, jog skruzdės neria į skystį: joms kažkokiu būdu pavyksta įveikti skysčio paviršiaus įtempimą, dėl kurio visos kitos skruzdės, užuot panirusios, tiesiog lieka plūduriuoti paviršiuje. Entomologai yra linkę manyti, jog šių skruzdžių protėviai lygiai taip pat plūduriuodavo skysčiuose, tačiau nežymūs kūno dangos cheminiai pokyčiai leido jų palikuonims įgusti nardyti ir išsižvejoti maistą iš skysčio.
Beje, pernai prancūzų zoologų kolektyvas iš Monpeljė universiteto, vadovaujamas Vincento Bonhomo (Vincent Bonhomme), užfiksavo, jog šios skruzdės iš plėšriųjų augalų taurių išsižvejoja tik stambiausią laimikį, o nesuėstas kūno dalis sumeta atgal į taurę. Panašu, jog skruzdės atlieka labai svarbų vaidmenį, pagelbėdamos plėšriajam augalui virškinti pernelyg stambų grobį. Teisingi mainai?