Gegužės 17 d. jau trečią kartą Lietuvoje surengtas seminaras ta pačia tema, kuri, atrodo, aktuali tautoms nuo žilos, dar raštuose neaprašytos senovės iki šių dienų, ir iki šiol nepasakyta ta tema viskas iki galo. Suprantama, ąžuolas svarbus ir visaip godotinas, nes teikia labai vertingą, tvirtą, ilgaamžę medieną; tačiau ir pats ąžuolas – gyvas, su dvasia medis europiečių, tarp jų ir lietuvių, gerbiamas turbūt kaip joks kitas.

Pirmasis seminaras (tarptautinis) „Ažuolai Lietuvoje ir Europoje“ buvo surengtas 2008 m. Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose, kur 1989 m. buvo pradėtas sodinti Tautinio atgimimo ąžuolynas. Po dvejų metų seminaras įvyko Vilniuje. Šiemetinis surengtas Kaune neatsitiktinai. Kaunas pelnytai didžiuojasi savo įžymybe – garsiuoju parku Ąžuolynu, kuris laikomas didžiausiu Europoje miesto viduryje žaliuojančiu natūraliu tūkstančių metų ąžuolynu. Seminarą puikiai organizavo Kauno m. savivaldybės Aplinkosaugos skyrius. Dalyviai vieningai pritarė idėjai po dvejų metų surengti Lietuvoje visos Europos, gal ir pasaulio ąžuolų entuziastų forumą.

Unikalus sengirių reliktas

Seminaro diena prasidėjo tiesiog gamtoje, prie paminklo S. Dariui ir S. Girėnui dalyvių laukė vedlys po Ąžuolyną – Algirdas Brukas, žymus miškotvarkininkas, kaunietis, betarpiškai pažįstąs Ąžuolyną nuo studentiškų dienų 6-ajame dešimtmetyje iki šiol (neseniai jam dalyvaujant baigtas rengti Ąžuolyno tvarkymo artimiausiais dešimtmečiais projektas). Anot A. Bruko, kad mieste išliko toks unikalus sengirių reliktas, lėmė turbūt istorinių aplinkybių sutapimas. Kaunui XV a. gavus Magdeburgo teises, miesto reikmėms buvo priskirti dideli Kauno girios plotai kitapus Nemuno. Vėlesniais laikais pakraščių gyvenvietės kūrėsi pirmiausia slėnyje, arčiau upių, miestas plėtėsi slėnyje. Carinės Rusijos laikais Kaunas tapo fortais apjuosta tvirtove, tai apribojo miesto plėtrą. Ąžuolynas buvo lyg užmirštas užkampis, tik dabartiniame Vytauto parke ėmė rastis pasilinksminimo įstaigų.

Žmogaus veiklos žymės

Vis dėlto Ąžuolyną jau nuo senovės keitė žmogaus poveikis. Pirmiausia – ganymas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir carinės Rusijos laikais, neleidęs susidaryti pomiškiui. Vyko ir rinktiniai kirtimai. A. Brukas atsimena Ąžuolyną – toli permatomus plotus su retais senais medžiais, jaunų ąžuolų beveik nebuvo.

XX a. II pusėje pradėta planingai sodinti jauni medeliai, dabar jau gerai paaugę, šis darbas tęsiamas įki šiol. A. Bruko vertinimu, Ąžuolynas miškininkystės požiūriu dabar tvarkomas gerai; senoliai medžiai vienas po kito sunyks, jų vietoje augs įvairaus amžiaus nauji, tad miškas gali egzistuoti nenutrūkstamai. Nebloga ir individuali medžių priežiūra, protingai apgenimos nudžiūvusios šakos, patrumpinami išpuvę kamienai, kurių gyvybinga dalis tokia plona, kad jie gali lūžti, sukeldami pavojų žmonėms. Kiek prasčiau su parko infrastruktūra: netvarkingi suoleliai, kai kur takai nutiesti taip, kad lietingu metu juos apsemia nenutekantis vanduo, vietomis susidaro pelkutės. Tvarkant parką, imta šienauti žolė; pievų vaizdas gražus, bet nuvalytas ir trakas, kuris reikalingas daugeliui mažų paukštelių, taip pat ir lakštingaloms. Išvalytos ir griovos, kurios be žalos rekreacijai galėjo būti paliktos natūralios, su krūmokšniais, medžiais virtuoliais, kaip buveinės įvairiai parko gyvūnijai, kurioje ne viena įstatymu saugoma rūšis. O kai kurias jaunuolynų tankmes vertėtų prašviesinti. Anot A. Bruko, esminė Ąžuolyno problema, kad jis yra sykiu ir saugomas gamtos paveldo kompleksas, ir miestiečių poilsio parkas, tad tenka ieškoti pusiausvyros tarp jo socialinių ir biologinių funkcijų.

Miesto invazija

Kad nesumenkėtų ir biologinė, ir socialinė Ąžuolyno vertė, svarbu apsaugoti jį nuo neatsakingų invazijų. Didesnio masto invazijos prasidėjo tarpukaryje, kai Ąžuolyne buvo įrengtas stadionas, atsirado Kūno kultūros rūmai, pastatyta Sporto halė, įkurdintas Zoologijos sodas, Parodos kalne pradėtos rengti žemės ūkio ir pramonės parodos, statomi paviljonai, ši vieta buvo gerokai nutrempta. Ir visai nepateisinama, kad pakraštyje pradėta skirti sklypus ne viešoms reikmėms, o privatiems namams, atkirptas plotas ūkinei (sodininkystės) veiklai. Būta ir gerų, ir blogų sprendimų. Sovietmečiu daugiausia nukentėjo Parodų kalnas – pastatyta miesto biblioteka, įrengti pramogų atrakcionai (vėliau iškelti). Modernizuojant ir didinant senąjį stadioną, po ilgų svarstymų nutarta statyti gelžbetoninę tribūną tik vienoje aikštės pusėje, kad kitoje pusėje liktų išsaugoti 6 ąžuolai. Projektuojant ir atliekant darbus buvo padaryta klaidų, ir tie ąžuolai nudžiūvo. Taigi nei tribūnos, nei ąžuolų…

Svarbiausi – viešasis interesas

Per pastaruosius du nepriklausomybės dešimtmečius miestas nesiskverbė į Ąžuolyno plotus. Tačiau privatūs interesai skverbiasi. Į privačias rankas nepateisinamai atiduotas Dainų slėnis, buvęs sodininkystės sklypas teko privačiai įmonei ,,Magnus“, oranžerija nugriauta… Privatus verslas Ąžuolyne mato laisvą teritoriją statyboms, o būdų apeiti draudimus ir ribojimus, kaip žinome, yra... Juolab kad Ąžuolyno teritorija fragmentuota: centrinis plotas užima apie 60 ha, o su gretutinėm dalim (Mickevičiaus slėnis, Zoologijos sodas, Vytauto parkas, Parodos kalnas) būtų apie 100 ha. A. Bruko įsitikinimu, visa tai turi būti laikoma viena visuma. Susirūpinimą Ąžuolyno vientisumo išsaugojimu ir jo ateitimi vėliau seminare reiškė ir Kauno Žaliakalnio bendruomenės centro ,,Žaliasis Ąžuolynas“ pirmininkė Audronė Didžgalvienė ir Kauno Ąžuolyno išsaugojimo komiteto pirmininkas prof. Saulius Kaušinis (KTU): būtina atkurti buvusias Ąžuolyno teritorijos ribas bei grąžinti į vientisą Ąžuolyno teritoriją nuo jo atskirtus, išparceliuotus, išnuomotus ir privatizuotus bei kitais būdais atimtus sklypus. Neturi būti ir atskirų žmonėms neprieinamų zonų, kaip kad Ąžuolyno viduryje tvora apjuosta didžioji laukymė sportininkams treniruotis.

Senoliai medžiai – stiprių genų

Seminare Kauno m. savivaldybės salėje perskaityta kone 10 pranešimų. Apie ąžuolus kalbėta bene visais įmanomais akcentais, išskyrus medieną ir jos apdirbimą. Seminaro vadovas dr. Vygandas Čaplikas nušvietė Vakarų Europoje vykdomas seniausių, stambiausių, įspūdingiausių medžių-gamtos paminklų paieškas, jų inventorinimą, duomenų bazių, archyvų kaupimą (daugiausia niekieno neįpareigotų entuziastų pastangomis), supažindino su išleistais įspūdingais leidiniais. Tačiau šis darbas turi ne tik kultūrinę, šviečiamąją, bet ir praktinę reikšmę. Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas pabrėžė tokių medžių galiūnų išsaugoto genofondo vertę. Ąžuolynus retina įvairios negandos – sausros, ligos, vabzdžių kenkėjų antplūdžiai; štai ir Lietuvoje pastaruoju metu dėl neaiškių priežasčių masiškai džiūsta ąžuolai, Kėdainių urėdijoje nuo 2009 m. nebekertami žali ąžuolai, tik nudžiūvėliai, ir iškirstos medienos 1x1 m matmenų rietuvė nusidriektų 150 km. O tie ilgaamžiai senoliai per daugelį šimtų metų atlaikė įvairiausius antpuolius ir išbandymus. Kėdainių urėdija kartu su Vytauto Didžiojo universitetu sodina galingiausių ąžuolų klonų – skiepytų medelių giraitę Kauno botanikos sode, joje augs 50-ties didžiausių ąžuolų klonai iš Kėdainių urėdijos (,,ąžuolingiausios“ Lietuvoje – čia ąžuolai sudaro 11,5 % visų medynų, o Lietuvos vidurkis – 2 %) ir iš 10-ies kitų urėdijų.

Nebuvom ir nesam pertekę ąžuolų

Kaip pažymėjo žymus miškotyrininkas akademikas prof. Stasys Karazija, mūsų praeities istorikai ir rašytojai romantikai smarkiai perdėjo, piešdami senovės Lietuvą apaugusią ištisinėmis ąžuolų giriomis. Po ledynmečio ąžuolai Lietuvoje pasirodė prieš 9 tūkstančius metų, o labiausiai išplitę buvo prieš 4–5 tūkstantmečius; tada plačialapių miškų būta apie 30%, o juose ąžuolų – 15–20 %. Pasaulyje, daugiausia šiaurės pusrutulyje, auga per 500 ąžuolų rūšių, Lietuvoj – tik dvi savaiminės: paprastasis ir bekotis ąžuolas, pastarasis – tik pačiuose Lietuvos pietuose. Europoje bene turtingiausia ąžuolų yra Prancūzija, čia jie (kelių rūšių) yra labiausiai paplitę medžiai. S. Karazijos duomenimis, Kroatijoje ąžuolų yra 11 %, Ukrainoje 9 %, Lenkijoje 4 %, Latvijoje – mažiau nei 1 %. Lietuvoje patvirtinta programa iki 2021 m. pagausinti ąžuolų nuo 2 iki 2,5 %. Tai nelengva, nes ąžuolams išauginti reikia nemažai pastangų, jie reiklūs augimo sąlygoms.

Tai akivaizdžiai patvirtino mokytoja Regina Jasukaitienė, daug keliavusi po Airiją ir parsivežusi gausiai vaizdinės medžiagos apie tenykščius ąžuolus. Šalyje derlingų dirvožemių maža, tipiškas kraštovaizdis – uolinės kalvos, jų šlaituose augantys ąžuolai žemi, kreivais, išsirangiusiais kamienais ir šakomis – anot J. Girino, veikiau obelys, ne ąžuolai.

Šventosios ąžuolų galios

Į romantišką Lietuvos senovę, kai žaliavo šventosios romuvos, degė amžinojį ugnis, šventų medžių ąžuolų ūksmėje buvo aukojamos aukos dievams, net drausta po jais vykdyti bausmes – į tuos laikus leidosi istorikas Rimantas Matulis. Remdamasis rašytiniais šaltiniais, mitologijos (ne tik lietuviškos), lingvistiniais faktais, istorikas pamėgino lokalizuoti ir patvirtinti legendas ir užuominas apie žilos praeities įvykius ir faktus.

Kodėl ąžuolą tauta paskelbė šventu, kodėl tiek reikšmės teikė liepai ir kai kuriems kitiems medžiams, kultūrologas Vaclovas Mikailionis aiškino medžių energetinių laukų poveikiu. Medis yra ne tik malka, bet ir energetinė struktūra. Ąžuolas esąs ypač stiprios energetikos, jis suima į save kosmoso energijos srautus, o iš žemės gelmių kylanti energija stipriai veikia liepas, tokių srautų vietose jos itin tarpsta ir išauga dviejų, trijų, net iki 20 kamienų. Šių vyriškos ir moteriškos energijos srautų spinduliuojamą poveikį jautę protėviai, neatitrūkę nuo gamtos.

„Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė tarytum patvirtino ąžuolo energijos koncentraciją gilėse, kurios kaip vaistas turi įvairialypį teigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Nuo seno yra žinoma vertinga gilių kava, tačiau tai esąs toli gražu ne vienintelis jų panaudojimo būdas – tai žolininkė pademonstravo savo pačios pagamintais skanėstais.

Pagaliau, nebe apie medžius, o apie ąžuolą kaip metaforą, apie vertus pagarbiai ąžuolais įvardyti žmones, apie jų dvasios stiprybę ir taurius darbus kalbėjo Kauno keliautojų klubo „Ąžuolynas“ vadovas Vincas Kavaliauskas.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Apmaudi praraja 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  H. Radauskas. Medinis angelas 10 
• Ta akimirka žavinga
  Baobabai 11
• Miškas ir mes
  I. Kilevičienė. Lietuvos miškai belgo akimis 12
  Grybas prieš grybą 16
  Iš valstybinių miškų 20
  Kas naujo pasaulyje 21
• Pokyčių verpetuose
  L. Rumbutytė. Vandens kokybė kaime 22
  D. Srėbaliūtė. Buveinių direktyvai – 20 26
• Savas miškas
  V. Vasiliauskas. Svarbiausi miškų kenkėjai 30
• Miško žmonės
  N. Petrošiūtė. Menininkas iš rezervato 34
• Pažintis
  A. Patašius. Apie ąžuolus nuo A iki Z 38 
• Medis ir verslas
• Skelbimai 
• Technika
  Greitai ir kokybiškai – bet kuriuo paros metu 46
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Akis į akį su ožiais 48
• Knygų lentyna
  D. Stončius. Kertinės buveinės 50
• Mūsų žosmė
  A.Pletkuvienė. Prielinksnių vartojimas (V) 50
• Mano medis
  A. Marčėnas: “Visi žmonės paveikus gamtai” 51
• Pirma buvo žodis
  G. Merkys: Lietuva prisikels 52
• Būkime sveiki
  A. Malovičko. Bulvė verta pagarbos 54 
• Medis ir aplinka
  S. Nemeikaitė. Sutvarkytas Aukštadvario piliakalnis 56
• Miško pavilioti
  V. Kasperavičius. Gyvenimui įprasminti-dvi knygos 58
• Darbų medis
  Kaip auginti miško sodmenis (II) 60
• Iš raudonosios knygos
  Puošnusis gvazdikas 62

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Komentarai (0)