Prieš savaitę, rugsėjo 11 d. australas Chrisas Tangis (Chris Tangey) su pagarbia baime stebėjo, kaip po Australijos tyrus siautėja 30 metrų ugninis viesulas. Ne tik stebėjo, bet ir... filmavo.

Taip, filmų kūrėjui Ch. Tangiui pavyko nufilmuoti nepaprastai retai matomą, o juolab – nufilmuojamą reiškinį, kuris šėlo netoli Elis Springso, praneša „The Australian“.

Tiesa, Niujorko valstijos klimatologas ir Kornelio universiteto atmosferos mokslų profesorius Markas Visockis (Mark Wysocki) atkreipia dėmesį, jog nufilmuotą reiškinį vadinti ugniniu tornadu nėra teisinga. Besisukančios ugnies stulpas daugiau bendrumų turi ne su tornadais (viesulais), o su dulkių, smėlio sūkuriais, kuriuos anglakalbiai vadina dar ir „velnio dūmais“ (angl. – „dust devil“).

„Tokį reiškinį pavadinčiau ugnies sūkuriu, tačiau skaitytojams toks terminas yra ne toks seksualus, - samprotauja M. Visockis. – Tad kodėl jo nepavadinus „velnio ugnimi“ (angl. – „fire devil“)?“

Kaip ir smėlio sūkuriai, kurie susisuka giedromis, saulėtomis dienomis ten, kur plyti dykumos, „velnio ugnies“ stulpas susiformuoja tada, kai neproporcingai įkaitusios žemės paviršiaus plotas į atmosferą „pasiunčia“ masę įkaitinto oro. Tačiau jei smėlio sūkuriai kaitros „semiasi“ iš saulės, tai ugnies sūkuriai kyla itin įkaitusiose sausumos teritorijose, ugnies pasiskolindami iš sparčiai plintančių savaiminių gaisrų.

„Tokie itin įkaitusio oro srautai susiformuoja labai mažose sausumos teritorijose, - aiškina M. Visockis. – Ir plinta dideliu greičiu. O kai plečiasi, įsiurbia supantį orą kaip vakuumas. Šis sūkuriuojantis stulpas virsta verpetu. Kildamas aukštyn, sūkurys įtraukia ir jo kelyje pasitaikančią ugnį. Tuomet sūkurio skersmuo pradeda trauktis, ir, nelyginant vilkeliu aplink savo ašį besisukantis dailiojo čiuožimo šokėjas, sukasi vis greičiau.“

„Nors žmonės ugninių viesulų liudininkais tampa retai, jie gali būti kur kas dažnesnis reiškinys nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dažniausiai tokių viesulų turėtų būti didžiuliuose miškų gaisruose, kurių didžiuliai plotai dažniausiai nepatenka į stebėtojų akiratį, nes stebėtojams matomas tik gaisro pakraštys“, - aiškina klimatologas.

Kadangi ugninius viesulus nufilmuoti yra pavykę dar rečiau nei pamatyti, nedaugelis gali numanyti, kokiu greičiu keliauja šis mirtį sėjantis siaubūnas ir kiek toli jis gali nukeliauti žemės paviršiumi. M. Visockis spėja, jog jų aukštis vidutiniškai turėtų siekti apie 30 metrų, o slinkimo greitis – 35,4 km/val. Laimei, toks reiškinys egzistuoja labai neilgai ir užgesta po užsiliepsnojimo praėjus ne daugiau nei minutei.

Komentarai (0)