Nuomonė: kodėl vis dar neigiama klimato kaitos problemos svarba?
(10)
Aplinkosaugos specialistas ir rašytojas George Monbiotas klausia, kodėl esame linkę neigti realybę – vienas iš akivaizdžiausių tokio neigimo pavyzdžių: nenoras matyti ir suvokti klimato kaitos problemos ir jos masto. Religijos profesorius Andrew Gurevich teigia, jog šiuo atveju susiduriame su kažkuo panašiu į sadomazochistinį „užsimiršimą“, rašo theecologist.org.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Šiais metais vien Amerikoje užfiksuota daugybė karščio rekordų. Daugiau nei pusė šalies teritorijos paskelbta vienokios ar kitokios stichinės nelaimės zona. Gyvenimas primena Dantės Pragarą. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, klimato kaitos „skeptikai“ ir toliau tvirtai laikosi įsikibę neigimo taktikos. Kodėl?
Penktos kategorijos audros tapo norma, kiekvienais metais jų sezonas prasideda vis anksčiau. Ir vis tiek kongresmenai kategoriškai neigia žmogaus vaidmenį klimato kaitos procese. Praktiškai visi mokslininkai vienbalsiai tvirtina, jog mums gresia išnykimas – ir viskas dėl to, kaip gyvena ir elgiasi žmogus: t.y. kiekvienas iš mūsų. Tačiau klimato kaitos skeptikų neįtikina ir akademikų argumentai – o neįtikina todėl, kad jie neigia visai ne tai, apie ką kalba mokslo vyrai. Jie neigia pirmapradę esmę.
Kodėl, kalbėdami apie tirpstančius Grenlandijos ledynus, didžiulę sausrą Amerikos dirvose ar rekordinius miškų gaisrus Oregone, Kolorade, Naujoje Meksikoje ir kitose JAV valstijose, esame smerkiami, kaltinami melu ar, kas blogiausia, paprasčiausiai ignoruojami?
Neseniai JAV Kongrese buvo pristatytas naujas su klimato kaita susijęs dokumentas, parengtas apklausus 1 tūkst. 372 klimato specialistus ir aplinkosaugininkus. Visi jie vieningai teigia, jog klimato kaitą skatina žmogus. Tačiau senatoriai nusprendė, jog ataskaita „nereikšminga“. Tiek mokslininkai, tiek kiti sveikai mąstantys žmonės neteko žado.
Norint suprasti, kokie iš tikrųjų šiuo klausimu vieningi mokslo žmonės (ir išsiaiškinti, ką iš tikrųjų neigia skeptikai), buvo atliktas įdomus tyrimas – buvo peržiūrėti visi per pastaruosius 10 metų moksliniuose žurnaluose pasirodę straipsniai klimato kaitos tema. Iš visų 928 straipsnių nei vienas neprieštaravo bendrai nuomonei, jog klimato kaita ne tik reali problema, bet ir tiesiogiai susijusi su žmonių gyvenimo sąlygomis ir jų pokyčiais. Tuo tarpu populiarioji žiniasklaida šia tema laikosi priešingos pozicijos. Buvo atliktas kitas tyrimas: buvo nagrinėjama, ką per pastaruosius 14 metų apie klimato kaitą rašė keturi didžiausi Amerikos dienraščiai („The New York Times“, „The Washington Post“. „The LA Times“ ir „The Wall Street Journal“). Paaiškėjo, jog daugiau nei pusė visų analizuotų straipsnių bando į miltus sumalti mokslininkų argumentus – kitais žodžiais tariant, paprasčiausiai pataikauja klimato kaitos problemą bandantiems paslėpti skeptikams.
Apie ekonomines jėgas, stovinčias už klimato kaitos problemos neigimo, rašyta jau ne kartą. Gregas Pallastas, Billas McKibbenas ir dauguma kitų labai tiksliai įvardijo, kas finansuoja tokią propagandą, pinigams godžius mokslininkus ir geltonąją spaudą. Įsiklausyti į mokslą būtų tolygu apriboti pelną. Visos planetos ateitį galima tiesiog parduoti, nors ir labai brangiai.
Nieko nestebina faktas, jog yra korporacijų, kurios net nebando slėpti, jog pinigai joms svarbesni už žmones. Todėl jos ir nusipelno kaltinimų nusikaltimais žmogiškumui, nusikaltimais kiekvienam iš mūsų. Kaip jau buvo minėta šiame straipsnyje, apie žmonių gobšumą rašyta ir diskutuota ne kartą, apie tą mažumą, kuri dėl pinigų pasirengusi bet kam – net ir pražudyti mūsų planetą. Tačiau klausimas, kodėl paprasti žmonės taip nori tikėti galingųjų melu ir ignoruoti tiesą, dar neišsemtas.
Žinome, kodėl „ExxonMobil“, „ConocoPhillips“, BP ir „The Koch Brothers“, finansuoja projektus, prieštaraujančius objektyviems tyrimams klimato kaitos tema, tačiau kodėl ši taktika tokia veiksminga masėms? Atrodo tarsi jie puikiai žinotų, ką nori išgirsti klimato kaitos neigėjai. Galbūt todėl, kad esminė tokių žmonių problema ne pats neigimas, o svarbiausio pamiršimas?
Taigi žmonės atmeta ne tiek mokslinius faktus, kiek pačią Žemės kaip gyvybės sąvoką. Epigenezės užkoduoti pamiršti savo tikrąsias mitologines šaknis, tokie žmonės šią mintį tiesiog ignoruoja, net apie ją geriau nesusimąstydami. Norėdami prasibrauti prie pačių psichologinio pasipriešinimo klimato kaitos mokslui šaknų, mes turime aptikti tikrąjį kolektyvinio kultūrinio „pamiršimo“ šaltinį.
Kokius esminius kultūrinius ir mitologinius principus klimato kaitos neigėjai pamiršo ir kodėl?
Atsakymą galima rasti atsigręžus į mūsų mitologinę praeitį, tą laiką, kai mūsų kultūra atitrūko nuo sakralaus moteriškumo prado ir Gamtos pasaulio, kuris yra tokio moteriškumo akivaizdžiausia išraiška. Būtent ten mums reikia ieškoti to mirusio ideologinio taško, apie kurį ir sukasi klimato kaitos neigimo judėjimas. Čia ir prasideda nuosmukis į pragaištingą beprotybę.
Prieš šešis ar septynis tūkstančius metų, „gyvavo visatos sukūrimo mitas, kurio versijos žinomos net atokiausiuose civilizuoto pasaulio kertelėse“, teigia kultūrologė ir mitologijos žinovė Barbara Walker. Šio universalaus mito ištraukos niekaip neišnyksta iš Egipto, Graikijos, Indijos, Artimųjų Rytų, Kinijos ir Japonijos kultūros. „Į vieną vietą sudėję bendrus skirtingų mito versijų komponentus, galime rekonstruoti kai kuriuos mūsų seniausių protėvių mąstymo modelius, ant kurių vėliau kūrėsi suvokimo ir pasaulio vaizdavimo sistemos, simbolių teorijos“, – sako specialistė.
Pasaulio sukūrimo mitas teigia, jog pasaulis prasidėjo Didžiosios Motinos įsčiose, beformėje stadijoje – kai prasidėjo sakralus dalijimosi ir atsiskyrimo procesas, rašo kultūrologė. Būtent šiame pasaulio kūrimo etape Ji buvo beformė, neturėjo jokių fizinių ribų. Ši chaotiška juoduma turėjo galią, kurios išraiška ir tapo kūrimo procesas, dieviškasis gimimas. Didžiosios Motinos mitologinėse įsčiose pradėjo ryškėti atskiri elementai, jie pradėjo jungtis į įvairiausius darinius – taip kūrėsi viso gyvojo pasaulio elementai.
Pirmykštės civilizacijos garbino moteriškumo pradą. Manyta, jog viskas atsirado iš paslaptingųjų pirmapradžių Motinos Žemės įsčių. Gyvybė atsirado iš jos širdies plakimo ir „stebuklingojo“ kraujo. Taip nutiko ne taip seniai nuo akimirkos, kai užgimė sadomachistinė ir patriarchalinė mūsų dabartinio gyvenimo paradigma. Greta pagarbos gamtai, paveldėtos iš pirmapradžių bendruomeninių sistemų, žemės ūkio paradigmoje atsirado noras manipuliuoti, kontroliuoti ir… vartoti. Šie pokyčiai aiškiai atsispindi pirmoje rašytinėje pasaulio sukūrimo istorijoje: babiloniečių pasaulio sukūrimo mite…
Maždaug 1700 metais prieš Kristų molinėse lentelėse užrašytas mitas pakeitė visas iki tol gyvavusius pasaulio sukūrimo istorijas. Babilone jos kiekvieną pavasarį buvo skaitomos daugiau nei tūkstantį metų. Mitas teigia, deivę Tiamat, prieš pat jai pagimdant pasaulį, žiauriai nužudė jos pačios sūnus Mardukas. Mardukas, pavydėdamas motinai kūrimo galios, perkirto ją pusiau. Deivės sėdmenys virto kalnais, o krūtys – prieškalnėmis. Ausys tapo dviem didžiosiomis upėmis: Tigru ir Eufratu. Motinos išniekinimo ritualo baigiamuoju akcentu tapo Marduko sprendimas jos gakta paremti dangų. Nužudymu Mardukas apkaltino savo nekaltą brolį Kingu. Kruvino ritualo, kurį stebėti galėjo visi, metu Mardukas paaukojo brolį dėl nusikaltimo, kurio šis nepadarė. Jis nurodė savo tėvui, dievui Ea, iš atpirkimo ožiu tapusio brolio kūno ir kraujo sukurti žmoniją. Mardukas pasmerkė tuos naujus tvarinius ropoti Tiamet kūnu ir, jį niekinant, aprūpinti dievus maistu ir vynu. Šiuo mitu tikėję babiloniečiai buvo pasmerkti amžinai mazochistiniam, neapykantos moterų giminei sukeltam kaltės jausmui. Jie susiejo savo gyvenimą su dievo Kingu kankinio likimu, kuris buvo privertas mirti už kito nuodėmes. Už savo brolio žudiko ir krauju taip pat susitepusio tėvo – Marduko ir Ea.
Patys žmonės tapo mitologiniais pirmosios žmogžudystės dalyviais: jie padarė „prigimtinę nuodėmę“ nužudydami Didžiąją Motiną ir pavogę jos galią kurti. Taip pradėjo formuotis „Šventosios Motinos“ prievartavimo, apvaginėjimo ir draskymo kultūra. Kaip šios paradigmos tiesioginiai paveldėtojai, prie jos mes dar pridėjome ir pramonės kultą.
Taigi dievo žudiko pasekėjai jaučiasi turį moralinę teisę pavergti Žemę ir naudotis jos turtais kaip tinkami. Partnerystės principus pakeičia nuosavybė. Bendradarbiavimą pražudo vartojimas. Vietoj gyvenimo pagal natūralaus gamtos pasaulio ciklus žmonija dabar save kelia aukščiau Motinos Žemės ir stengiasi nuo jos visais įmanomais būdais atsiriboti. Juk kalbame apie individualumą ir nepriklausomybę. Dabar savo galią ir valdžią žmonija koduoja kaip sakraliojo moteriškumo pavergimą.
Knygos „The Goddess Versus the Alphabet“ autorius Leonardas Shlainas teigia, jog iš esmės visos visuomenės „susigalvoja pasaulio sukūrimo mitus, kurie paaiškintų fizinio pasaulio atsiradimą, žmonijos gimimą, atsakytų į klausimus, kas yra mirtis ir blogis“.
Dėl akivaizdaus pradžių ir gimimo giminingumo, anot L. Shlaino, dauguma pasaulio sukūrimo mitų sukasi apie vyriškos ir moteriškos lyties dievybių sąjungą. Tačiau babiloniečių mito versijoje „mirties alegorija pakeičia gimimo metaforą“. Tai istorija apie maištą prieš motiną – būtent sūnaus maištą. Kaip pasakytų S. Freudas, sūnus dėl valdžios kovoja su tėvu, o ne su motina. Kova su motina būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu motina turėtų tokias galias kaip Tiamat.
Babiloniečių pasaulio sukūrimo mito versija kardinaliai skiriasi nuo kitų, kurių pasaulyje egzistuoja tūkstančiai. Specialistai įvardija tris pagrindinius skirtumus. Pirmasis – lyginamųjų religijos studijų atžvilgiu, tai vienintelė tokia makabriška ir neapykanta moteriškai lyčiai persisunkusi istorija. Antrasis – tai pirmasis rašytinis pasaulio sukūrimo mitas. Trečiasis – šis mitas atsirado pradinėje Vakarų kultūros stadijoje.
Nors judėjų-krikščionių pasaulio sukūrimo istorija nuo babiloniečių versijos ir smarkiai skiriasi, ji vis tiek išlaikė du jos pirmtakės iš Babilono bruožus: 1) mizoginistinis vyriškosios lyties dievybės tapimas vieninteliu visos gyvybės kūrėju bei 2) mazochistinė bausmės ir atpildo schema, pritaikoma žmonijai dėl vyriškos lyties dievybės nužudymo. Be to, abejose istorijose akivaizdi neigiama gyvybės, pasaulio ir moteriškumo principo asociacija. Remiantis tokiu modeliu, mes tarnaujame Dievui įkalindami šventąjį moteriškumą, priversdami Ją visomis prasmėmis paklusti vyro valiai, leistis prievartaujamai, niekinamai ir išnaudojamai. Taip elgiamės Jos sodus versdami kalėjimais, Gamtos ciklus – pančiais. Mes Ją vartojame.
Knygoje „Violence and the Sacred“ mokslų daktaras Rene Girardas tyrinėja Vakarų filosofijos ir kultūros ištakas ankstyvosiose bendruomenėse. Akademikas daro išvadą, jog visos mūsų filosofinio mąstymo idėjos kilo iš, kaip jis pats vadina, simbolinio „kolektyvinės žmogžudystės“ veiksmo. Šioji pirmoji mitologinė „žmogžudystė“ ir toliau gaubiama paslapties, tačiau yra viena iš esminių, norint suvokti ne tik mūsų pačių giliausias emocines būsenas, bet ir pirmines mitologijos sistemas.
Taip pat labai svarbu suvokti patologiją, išreikštą per daugumos klimato kaitos problemą neigiančių požiūrį į mokslinius duomenis. Pirminis prieštaravimas yra filosofinis, ne mokslinis. Mintis paleisti pasaulį iš sadistinių gniaužtų jiems atrodo baisesnė nei visiškas tokio pasaulio sunaikinimas. Žmogaus vaidmens pražūtingame klimato kaitos procese pripažinimas tolygus ne tik mūsų pažeidžiamumo įsisąmoninimui, bet ir tikrųjų žmonijos kultūrinių ir mitologinių šaknų suvokimui.
Toks atsisakymas suvokti akivaizdžią tiesą tampa gynybiniu mechanizmu, apsaugančiu „skeptikus“ nuo būtinybės permąstyti pagrindinius kosmologinius principus: kitaip tariant, klaidingą įsitikinimą, jog Žemė yra mūsų nuosavybė, su kuria galime elgtis kaip tinkami. Patriarchalinė sistema sadistiškai siekia visapusiškos sakralaus moteriškumo kontrolės: tai bandoma padaryti visiškai pavergiant tokio moteriškumo pirminę apraišką: mūsų pasaulį. Vos mums nusisukus nuo Deivės ir pasirinkus Dievą-žudiką, mąstymo sistemos, kurias sudarė patys žmonės, norėdami geriau suvokti savo vietą Kosmose, pradėjo virsti sunkiai suprantamomis ir teko jas palaipsniui išmesti į šiukšlių dėžę.
Kaip teigia R. Girardas, tokie pokyčiai atlieka svarbiausią vaidmenį atitolinant mūsų sąmoningumą nuo mitologinių priešistorės įsčių ir peršant dominuojančios jėgos modelį, paremtą agresija, atsiskyrėlišku individualizmu ir aplinkos naikinimu. Anot R. Girardo, „gamtos ir kultūros atotrūkis“ pražūtingas.
Babiloniečių pasaulio sukūrimo mitas ir jo bibliškoji versija įsuko mus visus į amžiną agresijos ir egocentriškų tikslų sūkurį. Pasaulį apėmusios haliucinacijos šiuo metu jau prilygsta kolektyviniam mąstymo vėžiui. Vietoj to, kad gerbtume ir saugotume savo sakraliąją erdvę – Žemę – mes ją naikiname ir niekiname.
Vietoj to, kad kurtų aplinką tausojančią ir atsakomybę prieš save ir kitus ugdančią erdvę, mūsų sociopolitinės institucijos užsiima priešingus rezultatus nešiančia veikla ir visais įmanomais būdais tvaraus gyvenimo modelius griauna. Mūsų Žemė tapo nepasotinamo, į mūsų sąmonę giliai įsišaknijusio godumo atpirkimo ožiu. Pirmoji apmaudi klaida padaryta tą akimirką, kai žmonija pamiršto savo ryšį su Motina Žeme ir atsakomybę už ją.
Įteisinusi nesibaigiantį mūsų planetos prievartavimą ir išnaudojimą, dominuojanti kultūra ir toliau tęsia pavergimo, prasidėjusio nuo pirmosios mitologinės žmogžudystės, tradiciją. Kai iš sakraliojo moteriškumo buvo tiesiogine to žodžio prasme išplėšta gyvybės suteikimo dovana, žmonija save pasmerkė egzistencinei tuštumai. Praradę bet kokį ryšį su gamtiškaisiais gyvenimo ciklais, praradome saitus ir su mitologinėmis įsčiomis. Šis pasirinkimas žmoniją susargdino chronišku potrauminio streso sindromu, užpykdė Žemę ir pavertė mus sužlugdyta ir sutrypta rūšimi. Masinis „pamiršimas“ – mūsų kartą ištikusios psichozės simptomas.
Kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų, mūsų mitologinis (ir istorinis) pasirinkimas paniekinti sakralų moteriškumą iš pačios žmonijos atėmė gebėjimą kontroliuoti tiek materialųjį, tiek dvasinį pasaulius – nors mes vis dar karštligiškai ir bandome tai daryti ir toliau. Agresyviai sunaikinę mitologinę dievybę, pasmerkėme save amžiais neištrūkti iš sadomazochistinės paradigmos, kurią patys ir sukūrėme. Turime vaidinti Engėjo vaidmenį. Kaip kad kartą apie Didžiosios Britanijos įvykdytą Indijos okupaciją rašė Orwellas, „Kai baltas žmogus virsta tironu, pirmiausia sunaikina savo laisvę“.
Iš pradžių laimingo gyvenimo raktažodis buvo partnerystė, bendradarbiavimas, mokėjimas dalytis. Gyventi žinant Didžiąją paslaptį prilygsta gyventi iš visos širdies, gyventi iš tikrųjų. Gyvenimas nebuvo laikomas tremtimi iš Rojaus, greičiau pačiu Rojumi. Pradžioje pasaulis buvo Dievas. Ir mes jį deramai garbinome.
Žvelgiant iš tokios perspektyvos, Žemės niekinimas byloja apie žodžiais nenusakomą agresiją, gyvenančią Vakarų patriarchatų sąmonėje. Mūsų kolektyvinė pasąmonė vis gręžiasi ir gręžiasi į pirmąjį motinos žudiką. „Stebuklą“ vyriškos lyties dievybė galėjo padaryti tik atėmusi gyvybės kūrimo galią iš Motinos. Sąmoningas to suvokimas prilygsta mitologinių pačios Vakarų civilizacijos pamatų sudrebinimui. Todėl ir reikia Gamtą – moteriškumo įsikūnijimą pasaulyje – kontroliuoti, smerkti ir tildyti (kad tikrasis „nusikaltimas“ neiškiltų į paviršių).
Renkami „faktai“ dėliojami taip, kad nusikaltimo vieta taptų neatpažįstama amžiams. Diversijų taktika turi užtikrinti, kad tiesa niekada neprasibraus pro rūpestingai sukonstruotą religijos iliuziją. O sąžiningi žmonės ir toliau bus supančioti tų, kurie mainais už šlamančius banknotus be skrupulų parduotų mūsų trapią, žūstančią planetą.
Klimato kaitos problemos neigėjai – šio žudikiško režimo marionetės. Ritualizuotas planetos naikinimas prilyginamas savotiškam sakramentui. O jų dvasinis aklumas kyla būtent iš tikėjimo. Štai kodėl, nors ir pateikiama vis daugiau akivaizdžių klimato kaitos žalos įrodymų, jie vis aktyviau ir ryžtingiau problemą neigia. Moderniojo pasaulio gimimas prasideda nuo, kaip įvardija R. Girardas, surogatinės aukos mechanizmo.
Laiko išsigydyti ideologinėms ligoms ir atkurti sveikus pirmykščius bendruomenių modelius, paremtus partneryste, lieka vis mažiau. Žemės gyvybė ir gebėjimas kurti buvo pirmoji religija, ir jos apraiškos sudaro tikrąjį visos žmonijos žinių, išminties ir patirties pagrindą.
Mūsų, kaip rūšies, paveldėsiančios gyvąjį pasaulį, kuriame gyvename, pareiga – juo rūpintis ir gerbti kaip savo Motiną, mūsų namus. Nes taip ir yra iš tikrųjų. Istorijos pradžią verkiant reikia perrašyti, nes knyga grėsmingai eina į pabaigą.
