Vanduo, kurį geriame: nuo vaistų likučių iki nevaisingumo ir smegenų anomalijų (11)
Nors esame pakankamai išprusę aplinkosaugos klausimais ir daugelis mūsų paklausti, kas gi labiausiai teršia paviršinį ir gruntinį vandenį, paminės ir pesticidus, ir trąšas, ir naftos produktus, dar retas mūsų žino, kad vandenyje vis daugėja ir kitų medžiagų. Jos ne tik kenksmingos mums ir aplinkai, tačiau jų nesustabdo daugelis įprastinių filtrų, skirtų geriamam vandeniui valyti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rastos medžiagos lengvai šokiravo
1990-jų pradžioje Berlyno techninio universiteto mokslininkai Gansas-Jurgenas Stanas ir Tomas Hebereris, tyrinėdami gruntinius vandenys, aptiko sudėtingas chemines medžiagas, identiškas toms, kurios yra naudojamos populiariuose vaistuose, skirtuose mažinti cholesterolio kiekį. Patikėti, kad vandenyje yra būtent vaistas, buvo sunku ir todėl pirmoji iškelta hipotezė bandė paaiškinti atradimą esą aptikta cheminė medžiaga yra iki tol nežinotos herbicidų skilimo proceso pasekmė. Vėliau pradėta ieškoti farmacijos įmonės, kuri galėjo avarijos metu užteršti vandenis, tačiau tokios apylinkėje iš viso nebuvo.
Dar daugiau klausimų kilo, kai analogiškų vaistų likučiai buvo aptikti Šveicarijos kurortinėje zonoje esančiuose ežeruose ir upėse, kur apskritai nėra jokios pramonės. O tuo tarpu vokiečiai ėmėsi platesnės apimties taršos vaistais tyrimų ir rezultatas buvo šokiruojantis. Vandens mėginiuose be jau minėto vaisto buvo aptikti: ibufeno, diklofenako ir kt. populiarių vaistų nuo karščiavimo ar skausmo likučiai.
Bet blogiausioji naujiena buvo ta, kad vandenyje aptikti hormoniniai preparatai ir antibiotikai. Nustatant, kiek vis tik paplito šioji taršos rūšis, Visbadeno ekologai ištyrė skirtingose Vokietijos vietovėse paimtus vandens mėginius ieškant jose 60 populiariausių medikamentų likučių. Atlikus tyrimus paaiškėjo – visi mėginiai buvo užteršti vaistų likučiais ir daugelyje jų buvo aptiktas ne vienas, o keli ar net keliolika taršos šaltinių, kurių dalis siekė žmogui pavojingas koncentracijas.
Anokia paslaptis, kad šiuolaikiniai vaistai yra ne tik efektyvūs, tačiau ir kuriami taip, kad kuo ilgiau išlaikytų reikiamas savybes. Be to, veiksmingos būna sąlyginai mažos vaistų koncentracijos. Taigi nereikia stebėtis, kad laikui bėgant vandenyje galima aptikti nerimauti verčiančius vaistų kiekius.
Nerimauja dėl poveikio nevaisingumui ir anomalijoms
Tai kuo gi gali pakenkti vandens tarša vaistų likučiais? Net mažai pavojingi vaistai, skirti svoriui mažinti, nors ir nedidelių koncentracijų laikui bėgant gali rimtai sutrikdyti medžiagų apykaitą. Ypač stipriai gali nukentėti tie, kam svorio mesti nereikia, o taip pat paaugliai lytinio brendimo metu.
Kur kas rimtesnės pasekmės gresia geriant vandenį, užterštą vaistais, skirtais apsaugoti nuo nėštumo. Nekontroliuojamas jų patekimas į organizmą moterims gresia nevaisingumu, na o vyrams lytinės funkcijos sutrikimais. Bet blogiausiai yra tai, kad šie preparatai gali paskatinti navikų atsiradimą. Taip pat teigiama, kad šių preparatų likučiai gali sąlygoti embrionų anomalijų (pirmiausiai smegenų) atsiradimą.
Kokie yra šios problemos mąstai galime spręsti iš to, kaip reaguoja gyvoji gamta į šią ir panašią taršą. Vandens faunos tyrimai parodė, kad upėse, esančiose tankiai apgyvendintose teritorijose, yra ženklus kiekis gyvūnų, kurie tapo tiesiog belyčiais. Jungtinės Karalystės upėse iki trečdalio tiriamų žuvų lytis buvo aprašoma, kaip „lyties keitimo stadijoje“. Hermafroditų pagausėjimas vandens gyvūnų populiacijose pastebėtas ir Šiaurės Amerikoje.
Taršos hormoniniais preparatais problemą sunkina dar ir tai, kad panašų poveikį kaip ir hormoniniai preparatai turi plačiai naudojama pakuotės pramonėje medžiaga Bisfenolis-A. Šioji medžiaga imituoja moteriškų hormonų poveikį ir pasekmės yra identiškos toms, kurios atsiranda į organizmą patekus tikriems hormoniniams preparatams. Gerai, kad pagaliau šios medžiagos naudojimu pakuotės gamybai labiau susirūpinta, tačiau jo kiekiai jau patekę į aplinką yra įspūdingi.
Mums pasisekė, bet atsipalaiduoti negalime
Ne mažesnį pavojų kelia ir antibiotikų atsiradimas geriamajame vandenyje. Apskritai antibiotikų naudojimas medicinoje, o ypač veterinarijoje tapo beveik nekontroliuojamas. To pasekmės liūdnos - jau dabar turime taip mutavusius patogeninius mikroorganizmus, kad jų sukeliamos ligos iš „paprastų“ tampa nepagydomomis. Aptikti mirtini salmonėlės ir E-Coli štamai, kurių sukeltus susirgimus tiesiog nėra kaip išgydyti, nes nei vienas iš šiuo metu naudojamų antibiotikų nėra veiksmingas prieš juos.
Didžiausias „indėlis“ sukuriant mikroorganizmus-pabaisas tenka žemės ūkiui. Pvz., JAV net 80 proc. gaminamų antibiotikų naudojama būtent ten, o ir pas mus padėtis nėra gera. Taip pat antibakterinių preparatų patekimas į vandens telkinius tiesiogiai kenkia ekosistemoms.
Padėtis tuo blogesnė, kuo mažiau geriamo vandens yra gyvenamojoje teritorijoje ir čia mums, lietuviams, labai pasisekė, juk vis dar turime dideles geriamo vandens atsargas. Tuo tarpu šalyse, kur šios atsargos senka arba dėl klimato ypatumų tenka naudoti uždaro ciklo geriamo vandens tiekimo sistemas, taršos problema darosi vis opesnė. Vėl ir vėl naudojamas vanduo su kiekvienu ratu renka vis daugiau teršalų, o tuo tarpu filtravimo sistemos toli gražu nėra pritaikytos būtent šios specifinės taršos šalinimui. Nors ir neturime tokios geriamo vandens problemos kaip, pvz., Izraelyje, tačiau tai, kad tarša gali kauptis, neturėtume pamiršti ir mes.
