Jei užsilaikys šilti orai – turėsime didelę bėdą (3)
Iš mūsų gamtoje sutinkamų plėviasparnių vabzdžių, kuriems priskiriamos bitės, vapsvos ir skruzdėlės, geriausiai pažįstamos širšės arba širšuolai (lotyniškas jų vardas Vespa crabro). Širšė yra gerokai didesnė už kitas vapsvas – jos motinėlė gali būti 35 milimetrų ilgio. Širšės darbininkės ir tranai yra šiek tiek mažesni. Tačiau pagrindinis klausimas: kiek šiemet jų bus?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kas lems, ar šiemet širšuolių bus gausu?
Nors gamtoje ir mūsų aplinkoje širšuolai nėra vyraujanti vapsvų rūšis, tačiau kažkodėl juos (gal dėl įsimenamo dydžio) visada pastebime ir jų bijome. Žinia, šis vabzdys turi geluonį, kuriuo gali gelti (ne kąsti, kaip kai kas mėgsta sakyti) ne vieną, o bent keletą kartų. Gal todėl vasaros pradžioje žvalgomės savo namuose, palėpėse, dairomės sode, ar dar neapsigyveno, ar nepasirodė širšės? Mums visada įdomu ir svarbu, ar daug vapsvų ir širšių bus kiekvieną vasarą. Kas tą gali prognozuoti ir atspėti? Kodėl vieną vasarą vapsvų ir širšių būna labai daug, o kitą jos yra netgi retos?
Kokia vasara patiktų vapsvoms ir širšėms? Šilta, bet nemarinanti karščiais ir sausra, nepertraukiama ilgai trunkančių vėsos ir lietaus tarpų.
Vapsvoms ypač nepalankūs vėsūs orai. Štai pernai (ar to dar nepamiršote?) iki Joninių buvo gana vėsu ir drėgna. Tik po to stojo karščiai, tačiau jie jau nieko negalėjo pakeisti - birželį žuvo daugelis pradėjusių kurtis vapsvų ir širšių šeimų. Beje, tada žuvo ir didžioji dalis žiogų.
Šiemet žinome, kad peržiemojo daug kamanių, vapsvų, širšių motinų, kurioms gamtoje skirta ypatinga misija: vienoms pradėti kurti šeimas (bendruomenes), lipdyti korius, dėti kiaušinėlius, rinkti maistą, rūpintis pirmąja palikuonių karta. Vėliau daugelį šių darbų atliks išsiritusios darbininkės.
Ar šeimos bus gausios, priklausys tik nuo orų. Širšės gyvena mūsų patalpose - sandėliukuose, palėpėse, kiaurose sienos, miškuose jos apsigyvena drevėse, inkiluose. Kaip ir visos vapsvos, širšės savo žandais „gremžia“ sutrešusią medieną, ją sumaišo su seilėmis ir lipdo popieriaus plonumo savo lizdų sieneles. Tik gyvybinga širšių šeima nulipdo daugiasluoksnį pailgą, iki 60 centimetrų aukščio ir 30 centimetrų pločio lizdą. Mes pervertiname širšių šeimos dydį, nes net ir stiprioje bendruomenėje nebūna daugiau 1000 individų.
Ar verta širšių bijoti? Iš tikro jų gyliai gal šiek tiek skausmingesni, tačiau ne baisesni už kitų (nepalyginamai mažesnių) vapsvų gylius. Be to, širšuolai ne tokie agresyvūs, skrenda lėtai ir garsiai. Labai dažnai palėpėje esančio lizdo gyventojos nekelia jokio pavojaus, ypač jeigu jomis įkyriai nesidomima ir joms netrukdoma.
Kaip širšuolams sutrukdyti kurtis?
Ir širšės, ir vapsvos labai nemėgsta skersvėjo. Taigi jeigu savo palėpėje radote pradėtą sukti lizdą, atidarykite langus, o dar geriau - greta pastatykite ventiliatorių. Jeigu lizdas jau yra, bet mums jis netrukdo, leiskime širšėms gyventi iki rudens. Rudenį visa šeima žus, žiemoti liks tik jaunos apvaisintos motinos. Širšės – medžiotojos. Ir nors jos mėgsta atsigerti saldžių sulčių, palaižyti medaus, tačiau tikrasis jų maistas – musės, uodai, kai kada - bitės ar kiti vabzdžiai.
Daugelyje Europos valstybių širšės yra labai retos, tad jų lizdus (kad ir Vokietijoje) saugo. Jeigu toks lizdas ir jo gyventojai grasina žmonių sveikatai, jis nuimamas ir patalpintas į inkilą išvežamas į mišką ar kitą saugią vietą. Tiesa, šios šalies specialistai teigia, kad panašūs perkėlimai nėra labai sėkmingi, nes daugeliu atvejų šeimos žūva.
Lietuvoje širšė nors ir ne dažnas vabzdys, tačiau juo nesistebime. Bijoti jo tikrai neverta, o žinant, kad jis yra aktyvus kitų vabzdžių medžiotojas, visada galima laukti tik naudos.
