Naujausi duomenys rodo neišvengiamą jūros lygio kilimą 5 metrais (25)
Jau per vėlu sulaikyti jūros lygio kilimą bent 5 metrais ir tik nedelsiant ėmusis drastiškų veiksmų, galima išvengti kilimo 20 m., rodo naujausiais duomenimis paremti skaičiavimai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ko besiimtume, jūros lygis pakils bent 5 m. Didžioji dalis Floridos ir daug kitų žemai stovinčių miestų pasmerkti paskęsti. Lyg to nebūtų gana, be drastiško pasaulinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimo – drastiškesnio nei kuris iš aptariamų prieš klimato kaitos susitikimą, vėliau šiais metais vyksiantį Paryžiuje – greitai bus neišvengiamas daugiau, nei 20 m lygio pakilimas.
Pakalbėjęs su naujausius tyrimus vykdžiusiais mokslininkais, New Scientist atliko pirmuosius skaičiavimus, rodančius, ką šių tyrimų rezultatai reiškia neišvengiamam ar greitai tokiu tapsiančiam jūros lygio kilimui.
Daug neaiškumų supa būsimo kilimo spartą, įvairiais vertinimais, jūros lygio pakilimas 5 metrais truks nuo poros šimtmečių – gal net trumpiau – iki poros tūkstantmečių. Bet abejonių kilimo neišvengiamumu nėra.
Jau žinome, kad iki 2100 jūros lygis pakils bent jau 1 m.. Planetai šylant toliau, jūros lygis kils dar daug šimtmečių. Tik klausimas, kaip aukštai jis pakils?
Nėra grįžimo
Pagal naujausią Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (IPCC) pranešimą, per kitus 2000 metų galime tikėtis vandens lygio pakilimo ~2,3 m sulig kiekvienu pakilusiu temperatūros laipsniu. Tai reiškia, kad 5 m pakilimas galėtų nutikti tik tada, jei pasaulis iki 4100-ųjų metų sušiltų 2 °C, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Tai skamba ne taip jau blogai: jei rasime kokį nors planetos aušinimo būdą, galėtume išvengti katastrofos.
Deja, 2013 m. publikuotas pranešimas dar ne viskas. Pernai dvi komandos pranešė, kad du masyvūs Vakarų Antarktidos ledynai peržengė negrįžimo tašką.
Ianas Joughinas iš Washingtono universiteto, Seattle'e, sumodeliavo vieno iš šių ledynų lemtį. „Kad ir kas, ledyno masė mažėjo,“ sako jis.
Vien šių dviejų ledkalnių ištirpimas vandenyno lygį pakels 1,2 metro. Jeigu tirps jie, vargu ar likusi Vakarų Antarktidos dalis išliks, abejoja Joughinas.
Kiti pritaria. „Manau, tai labai įtikinami tyrimai,“ sako Andersas Levermannas iš Klimato įtakos tyrimo Potsdamo instituto Vokietijoje, vienas iš naujausios IPCC ataskaitos skyriaus apie jūros lygį autorių. „Vakarų Antarktidos ledo skydas pasmerktas.“
Taip yra dėl to, kad Vakarų Antarktidos ledo skydas guli didelėje įduboje, jo pagrindas yra iki 2 km žemiau už jūros lygį. Kol kas tik šiek tiek ledo pakraščiuose pasiekia šiltėjantis Antarktidą supantis vanduo. Tačiau ledui traukiantis, šiltesnis vanduo pasieks vis gilesnes baseino dalis, todėl jo ištirps vis daugiau. Šis procesas negrįžtamas, nes kartą prasidėjęs, jis tęsis, kol liks šiltos sąlygos. Tai reiškia, kad 3,3 metrų pakilimas dabar yra nebeišvengiamas.
Ir tai ne viskas (žr. pav.). Net jei sugebėtume apriboti šilimą 2 °C, kas menkai tikėtina, šildamas ir plėsdamasis vandenynas pakils 0,8 m. Kalnų ledynai prie pakilimo pridės dar 0,4 metro. sudėję šiuos skaičius, iš viso gausime 4,5 metro, suapvalinus, 5. Tai konservatyvus vertinimas, nes neskaičiuojamas Rytų Antarktidos ar Grenlandijos tirpimas.
Didžioji Rytų Antarktidos ledo dalis stabilesnė už Vakarų Antarktidos, kadangi guli ant žemės, aukščiau jūros lygio. Yra du dideli baseinai, Aurora ir Wilkes, kurio dugnas žemiau jūros lygio, bet jie seklesni už Vakarų Antarktidos. Čia ledą destabilizuotų tik stiprus atšilimas.
Įdubos Grėsmės
Tačiau, Tottenas, pagrindinis Aurora'os baseino ledynas, plonėja, sako Jaminas Greenbaumas iš Texaso universiteto Austine. Jo komanda kovo mėnesį pranešė, kad garso radarai parodė po ledu esant įdubą, per kurią į baseiną galėtų patekti pakankamai šilto vandens pradėti tirpsmui, pakelsiančiam vandens lygį 5,1 metrais (Nature Geoscience, doi.org/27w). „Stulbina, kad viename Rytų Antarktidos ledyne yra tiek ledo, kiek visuose Vakarų Antarktidos ledynuose,“ pažymi Greenbaumas.
Panaši situacija ir Wilkes baseine. Levermanno komanda pernai pranešė (Nature Climate Change, doi.org/snz), kad jame ledo kol kas nemažėja, bet ištirpus šiek tiek ledo pakraščiuose, jis ims tirpti, pakeldamas jūros lygį 3,5 metro,
Ko reikia šio ledo tirpsmui prasidėti? Nedaug. Pavyzdžiui, per plioceno periodą maždaug prieš 4 milijonu metų, kai planetoje kartais būdavo 2 ar 3 °C šilčiau, jūros lygis už dabartinį buvo aukštesnis daugiau, nei 20 metrų. Tyrėjai įtaria, kad didžioji šio vandens dalis radosi Aurora'os ir Wilkeso baseinų.
Šią idėją remia patobulintas ledo skydo modelis, kuriame pirmą kartą įtraukti ir tokie dinaminiai procesai, kaip, pavyzdžiui, uolų kolapsas dėl šiltesnio vandens paplaunamo ledo skydo. Sausį komanda, kurioje buvo ir Richardas Alley'is iš Pennsylvania'ijos valstijos universiteto pranešė, kad plioceno sąlygos sukeltų, remiantis jų modeliu, ledo tirpimą ne tik Aurora ir Wilkes, bet ir kelete kitų, mažesnių Rytų Antarktidos baseinų. Bendrai juose vandens pakanka prie jūros jūros lygio pakilimo prisidėti 15 metrų (Earth and Planetary Science Letters, doi.org/42m).
Dabar judame link netgi šiltesnio už plioceną pasaulio, o tai reiškia, kad greitai galime paleisti Wilkeso ir Aurora'os ledo tirpimą – jei dar nepradėjome.
O dar yra Grenlandija. Čia didžioji ledo dalis slūgso sausumoje, virš jūros lygio, tad jo tirpimas turėtų trukti tūkstančius metų. Galima pagalvoti, kad laiko jo išsaugojimui likę į valias. Tai kad nelabai, sako Alexanderis Robinsonas iš Complutense universiteto Madride, Ispanijoje.
Jo komandos tyrimai rodo, kad jau artinamės prie Grenlandijos negrįžties taško (Nature Climate Change, doi.org/kkw). „Per 50 metų galime pasmerkti save nuolatiniam jūros lygio kilimui dėl Grenlandijos ledo tirpsmo ateinantiems tūkstantmečiams,“ sako jis. „Apie tai labai verta pagalvoti.“
Taip yra, nes šilimui tęsiantis, įsijungs įvairios teigiamos grįžtamosios reakcijos. Pavyzdžiui, mažėjant ledo skydo plotui, Jį veikia aukštesnė temperatūra. Teoriškai tirpimas tebegali būti sustabdytas, jei temperatūra imtų leistis, bet kadangi anglies dioksidas atmosferoje išlieka keletą šimtmečių, sunku įsivaizduoti tai nutinkant, sako Robinsonas (žr. „Ar gali geoinžinerija išsaugoti pakrantės miestus?“).
Ištirpęs Grenlandijos ledas pasaulinį vandens lygį pakeltų dar mažiausiai 6 metrais. Ir pagal šį „viskas po senovei“ scenarijų, vandenynų šilimas lygį pakeltų dar 1,6 metro ar daugiau. Viską sudėjus, gaunama baugi išvada, kad nebeturime daug laiko iki liksime vienpusio eismo kelyje į pasaulį su 20 metrų aukštesniu vandenynų lygiu. „Tai baugu,“ sako Robinsonas.
Kol jūros pakils iki tokio lygio, praeis dar ne vienas tūkstantmetis, bet didžioji kilimo dalis gali įvykti anksčiau – per kelis artimiausius šimtmečius – nors niekas negali pasakyti užtikrintai. Joughinas mano, kad IPCC vertinimas, jog iki 2100-ųjų vanduo pakils iki 1,2 m, gali būti teisingas. „Panašu, jis (pakilimas) bus aukštesnėje [IPCC vertinimo] pusėje, bet toli nuo jo nenukryps.“
Tačiau patobulintame Alley'io komandos modelyje, vien Antarktida prie jūros lygio prisidėjo 5 metrais per pirmus du šimtmečius. Tas modelis vykdytas šiltomis, panašiomis į plioceną, sąlygomis nuo pat pradžių, ne nuo tokių sąlygų kurios yra dabar.
Tačiau pasiekti panašų tašką gali ilgai netrukti. Greitai nesumažinus emisijų, jau šio amžiaus viduryje galime pasiekti buvusį plioceno šilumos lygį. Šiame tyrime dėl tokios šilumos Vakarų Antarktidos ledo skydas sunyko vos per kelis dešimtmečius.
Be to, modelyje gali būti neatsižvelgta į kai kuriuos tirpsmo procesus, pastebi Alley'is. „Gali būti, kad šis gan trumpas laikas dar nėra blogiausias įmanomas atvejas.“
Ar gali geoinžinerija išsaugoti pakrantės miestus?
Užkirsti kelią vandens lygio pakilimui jau per vėlu (žr. pagrindinį pasakojimą). O ar tikrai? Ar gali geoinžinerija apsaugoti žemai stovinčius miestus nuo paskendimo?
Tai tikrai nebus lengva. „Įsijungus teigiamam grįžtamajam tirpimo efektams, juos sutramdyti labai sunku,“ sako Alexanderis Robinsonas iš Complutense universiteto Madride. Kad turėtume nors kokią galimybę, reikėtų grąžinti planetos temperatūrą į priešindustrinį lygį ne tokioje jau tolimoje ateityje. „Man asmeniškai tai atrodo menkai tikėtina,“ pažymi Robinsonas.
Pagrindinė daugumos geoinžinerijos metodų, tokių, kaip sulfatų pumpavimas į atmosferą, problema yra ta, kad jie remiasi Saulės šviesos blokavimu ir tropikus atvėsintų labiau, nei ašigalius (Geophysical Research Letters, doi.org/453). Ašigalių atvėsinimas iki tokio lygio, kurio pakaktų sustabdyti ledo nykimą, reikštų katastrofą likusiam pasauliui pavyzdžiui, dėl sumažėjusių kritulių.
Geriausias sprendimas būtų išsiurbti visą anglies dvideginio perteklių iš atmosferos, bet dėl milžiniško tokios užduoties masto ir jos atlikimo termino tai atrodo praktiškai neįmanoma. Kiti pasiūlymai, tokie, kaip didžiulių barjerų pastatymas tarp šylančio vandens ir ledynų, irgi neatrodo įgyvendinami.
Kita didelė problema, kad kol miestai nepradės skęsti vargu ar politikai leis trilijonus megaprojektams. O jiems pradėjus skęsti, didelį jūros lygio pakilimą sulaikyti bus jau per vėlu.
Michael Le Page
New Scientist № 3025