Galingas žemės drebėjimas gali nušluoti Vašingtono valstiją (0)
Kai 2011 metais žemės drebėjimas ircunamis smogė Tohoku miestui Japonijoje, seismologas Chris Goldfinger lankėsi tarptautiniame profesiniame susitikime Kašivos mieste, nutolusiame kiek daugiau nei per 300 kilometrų. Prasidėjus drebėjimui visi susitikimo nariai pradėjo juoktis. Žemės drebėjimai yra pakankamai dažni Japonijoje – tai buvo trečiasis vien tą savaitę, o ir, ironiška, visi dalyvavo seismologų konferencijoje. Po to žemės drebėjimų ekspertai pasitikrino laikrodžius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Seismologai žino, jog drebėjimo trukmė yra geras jo stiprumo rodiklis. 1989 metais Loma Prietoje (Kalifornija) žemės drebėjimas nusinešė 63 žmonių gyvybes ir pridarė nuostolių už 6 milijardus JAV dolerių. Jis truko apie 15 sekundžių, stiprumas – 6,9 balai pagal Richterio skalę. Trisdešimties sekundžių žemės drebėjimai dažniausiai pasiekia pusaštunto balo, minutės trukmės – beveik 8 balus, dviejų minučių – įkopia į 8 balų zoną, o keturių minučių drebėjimas perspėja apie 9 balų stiprumą.
Kai C. Goldfinger pasižiūrėjo į savo laikrodį, buvo 14 valandų 45 minutės. Konferencija ėjo į pabaigą ir jis galvojo apie suši. Pranešėjas paklausė, ar turėtų tęsti savo prezentaciją. Pirmą minutę žemės drebėjimas nebuvo stiprus, vėliau jis sustiprėjo. Po pusantros minutės visi atsistojo ir išėjo.
Kai praėjo trys minutės nuo drebėjimo pradžios, seismologas nustėro: pirmiausia ne iš baimės, o nuostabos. Dešimtmečiais seismologai tikėjo, jog Japonijoje negali įvykti stipresnis nei 8,4 balo žemės drebėjimas. Visgi 2005 metais Hokudano konferencijoje japonų geologas Yasutaka Ikeda pareiškė, kad tauta turėtų laukti 9 balų drebėjimo. Tuo metu jam buvo kukliai paplota ir jo žodžiai niekam neužsiliko galvoje.
Keturios minutės. Tą akimirką C. Goldfinger suprato, kad pranašystė buvo teisinga. 9 balų žemės drebėjimas ir cunamis nusinešė daugiau nei 18 tūkstančių žmonių gyvybes, sugriovė dalį Japonijos, sukėlė Fukušimos atominės elektrinės avariją ir kainavo maždaug 220 milijardų JAV dolerių.
Ši tragedija Oregono valstijos universiteto paleoseismologui, vienam žinomiausių žemės drebėjimų ekspertų pasaulyje C. Goldfinger tuo pačiu buvo ir prognozė – dar vienas žemės drebėjimas laukia mūsų.
Kaip rašo „The New Yorker“, dauguma žmonių Jungtinėse Amerijos Valstijose žino tik vieną lūžio liniją – San Andreasą. Linija yra beveik per visą Kaliforniją ir dažniausiai klaidingai manoma, jog tai būtent ta vieta, kurioje reiktų tikėtis didžiausio žemės drebėjimo. Kiekviena lūžio linija turi savo limitus, remiantis ilgiu, pločiu ir duomenimis, kiek labai ji gali pasislinkti. Atlikus daugybę studijų nustatyta, jog San Andreasui maksimaliai gresia 8,2 balo žemės drebėjimas – nemažas, tačiau, kadangi Richterio skalė yra logaritmiška, tai atitinka tik 6 procentus to drebėjimo, kuris 2011 metais nušlavė Japoniją.
Į Šiaurę nuo San Andreaso aptinkama dar viena lūžio linija, žinoma kaip Kaskadijos subdukcijos zona Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėje. Subdukcija – geologinis procesas, kai viena Žemės litosferos plokštė slenka po kita litosferos plokšte. Šios linijos ilgis – kiek daugiau nei 1100 kilometrų. Ji prasideda ties Mendosino kyšuliu Kalifornijoje, tęsiasi per Oregoną ir Vašingtono valstijas, nutrūksta ties Vankuverio sala Kanadoje.
Vykstantį procesą nesunku paaiškinti rankomis. Sudėkite vieną plaštaką priešais kitą delnais į apačią. Tegul vidurinieji pirštai susiliečia. Jūsų dešinė ranka reprezentuoja Šiaurės Amerikos tektoninę plokštę, kuri tarsi ant nugaros laiko visą Šiaurės Amerikos žemyną – nuo vieno Pasaulio prekybos centro iki „Space Needle“ bokšto Sietle. Kairė ranka atstovauja vandenyno plokštę, pavadintą Juan de Fuca, kurios dydis daugiau nei 233 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Vieta, kur plokštės susitinka – Kaskadijos subdukcijos zona. Pabandykite kaire ranka slysti po dešine. Kai tai padarysite, jūsų dešinė ranka turėjo slysti kairės plaštakos viršumi. Tai yra procesas, kurio Šiaurės Amerikos plokštė nedaro – ji nesitrauks iš kelio Juan de Fuca plokštei.
Rekonstravus Kaskadijos žemės drebėjimą 1700 metais, pavyko nustatyti, jog ši subdukcijos zona per 10 tūkstančių metų patyrė 41 drebėjimą. Padalinus 10 tūkstančių iš 41, gauname, jog vidutinis ciklas tarp drebėjimų ir 243 metai. Nuo paskutinio drebėjimo jau praėjo 315 metų. C. Goldfinger teigia, jog tikimybė, kad Kaskadijos drebėjimas įvyks per artimiausius 50 metų yra 1 iš 3. Tikimybė, jog drebėjimas bus labai stiprus – 1 iš 10. Yra keletas drebėjimo prognozių – nuo 8,0 iki 8,6 arba nuo 8,7 iki 9,2 balų.
Nutikus nelaimei, sugriauta bus visa vakarinė dalis nuo „Interstate 5“ greitkelio. Tai – Sietlas, Takoma, Portlandas, Salemas (Oregono sostinė), Olimpija (Vašingtono valstijos sostinė). Kitaip tariant, nukentės 7 milijonai gyventojų ir tai bus didžiausia natūrali katastrofa Šiaurės Amerikos istorijoje.
Federalinė nepaprastųjų situacijų valdymo agentūra projektuoja, jog žus beveik 13 tūkstančių žmonių, dar 27 tūkstančiai bus sužeisti, milijonai žmonių neteks namų. Maisto ir vandens trūks 2,5 milijono žmonių.
„Tai yra pirmas kartas, kai aš tikiuosi, jog mokslas klysta ir tai nenutiks per artimiausią tūkstantmetį“, – sako Kenneth Murphy, vadovaujantis nepaprastųjų situacijų valdymo agentūros padaliniui, atsakingam už Oregoną, Vašingtoną, Aidahą ir Aliaską.
Jam antrina ir C. Goldfinger: „Mokslinė dalis yra linksma ir man patinka tuo užsiimti. Tačiau praraja tarp to, ką mes žinome ir ką turėtume žinoti, vis didėja ir didėja. Reikia imtis realių veiksmų, kitaip mes būsime nušluoti. Aš išgyvenau vieną iš beprotiškų žemės drebėjimų šalyje, kuri yra geriausiai pasiruošusi tokias nelaimes išgyventi. Jei tai būtų Portlandas... Sakykime, kad aš ten nenorėčiau būti.“
Cunamis yra viena iš tragedijų, kurios beveik neįmanoma išgyventi. Vienintelis būdas išlikti – nebūti toje vietoje. Gyventojai privalės palikti savo namus ir evakuotis pėsčiomis – žemės drebėjimas sugriaus kelius. Priklausomai nuo būvimo vietos, išsigelbėjimui žmonės turės nuo 10 iki 30 minučių. Į laiką jau įskaičiuota ir tai, jog reikės susirasti žibintuvėlį, gali būti, kad bus patirta trauma po drebėjimo. Taip pat greičiausiai bus ieškomi artimieji, susirenkami svarbiausi daiktai iš namų.
„Kai cunamis artėja, tu bėgi. Tau svarbiausia apsaugoti save, tu neatsisukinėji, negrįžti gelbėti ko nors kito. Tu bėgi už savo gyvenimą“, – sako Oregono Seisminio saugumo politikos patariomosios komisijos pirmininkas Jay Wilson.
Žinoma, geriausias laikas gelbėti žmones nuo cunamio yra prieš jam prasidedant. Tačiau šiuo metu netgi regiono viešbučiai ir įmonės neprivalo turėti evakuacinio plano ar paruošti savo darbuotojus tokiai katastrofai.
22 procentai Oregono pakrantės populiacijos yra virš 65 metų amžiaus. 29 procentai valstijos gyventojų turi negalią – šis skaičius auga didžiojoje dalyje pakrantės regionų.
„Mes jų išgelbėti negalime. Nenoriu meilikauti ir sakyti, kad „taip, mes ieškosime vyresnių žmonių“. Ne, neieškosime. Niekas neišgelbės ir turistų. Vašingtojo valstijos parkas patenka į pavojaus teritoriją, jame kasdien lankosi nuo 17 iki 29 tūkstančių svečių. Apie 150 tūkstančių žmonių vasaros savaitgaliais lankosi Oregono paplūdimiuose. Dauguma jų net neįsivaizduoja, kaip reiktų evakuotis. O iš paplūdimių evakuotis sunkiausia“, sako Seaside'o miesto Oregone planuotojas Kevin Cupples.
Tie, kurie nesugebės pasišalinti iš pavojaus zonos savo jėgomis, bus nublokšti galingesnės jėgos.
Seaside'o miesto mokyklų komendantas Doug Dougherty nerimauja, jog dauguma pajūrio mokyklų yra cunamio pavojaus teritorijoje. Jose mokosi apie 1600 mokinių ir šiuo metu jos įsikūrusios aukštyje nuo pusantro iki puspenkto metro virš jūros lygio. Kai artės cunamio banga, jos atsidurs 14 metrų žemiau jūros lygio ir bus nušluotos.
Nuo vieno iki trijų mėnesių po drebėjimo užtruks elektros energijos atstatymo darbai, nuo mėnesio iki metų – geriamo vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų atstatymas. Reikės nuo pusės metų iki metų norint atstatyti pagrindinius greitkelius, 18 mėnesių teks laukti, kol bus atstatytos gydymo įstaigos. Pakrantėje šie terminai išaugs dar labiau, o cunamio užliejimo teritorija gali likti negyvenama metų metus.
Kai C. Goldfinger pasižiūrėjo į savo laikrodį, buvo 14 valandų 45 minutės. Konferencija ėjo į pabaigą ir jis galvojo apie suši. Pranešėjas paklausė, ar turėtų tęsti savo prezentaciją. Pirmą minutę žemės drebėjimas nebuvo stiprus, vėliau jis sustiprėjo. Po pusantros minutės visi atsistojo ir išėjo.
Kai praėjo trys minutės nuo drebėjimo pradžios, seismologas nustėro: pirmiausia ne iš baimės, o nuostabos. Dešimtmečiais seismologai tikėjo, jog Japonijoje negali įvykti stipresnis nei 8,4 balo žemės drebėjimas. Visgi 2005 metais Hokudano konferencijoje japonų geologas Yasutaka Ikeda pareiškė, kad tauta turėtų laukti 9 balų drebėjimo. Tuo metu jam buvo kukliai paplota ir jo žodžiai niekam neužsiliko galvoje.
Keturios minutės. Tą akimirką C. Goldfinger suprato, kad pranašystė buvo teisinga. 9 balų žemės drebėjimas ir cunamis nusinešė daugiau nei 18 tūkstančių žmonių gyvybes, sugriovė dalį Japonijos, sukėlė Fukušimos atominės elektrinės avariją ir kainavo maždaug 220 milijardų JAV dolerių.
Laukia dar didesnė katastrofa
Ši tragedija Oregono valstijos universiteto paleoseismologui, vienam žinomiausių žemės drebėjimų ekspertų pasaulyje C. Goldfinger tuo pačiu buvo ir prognozė – dar vienas žemės drebėjimas laukia mūsų.
Kaip rašo „The New Yorker“, dauguma žmonių Jungtinėse Amerijos Valstijose žino tik vieną lūžio liniją – San Andreasą. Linija yra beveik per visą Kaliforniją ir dažniausiai klaidingai manoma, jog tai būtent ta vieta, kurioje reiktų tikėtis didžiausio žemės drebėjimo. Kiekviena lūžio linija turi savo limitus, remiantis ilgiu, pločiu ir duomenimis, kiek labai ji gali pasislinkti. Atlikus daugybę studijų nustatyta, jog San Andreasui maksimaliai gresia 8,2 balo žemės drebėjimas – nemažas, tačiau, kadangi Richterio skalė yra logaritmiška, tai atitinka tik 6 procentus to drebėjimo, kuris 2011 metais nušlavė Japoniją.
Į Šiaurę nuo San Andreaso aptinkama dar viena lūžio linija, žinoma kaip Kaskadijos subdukcijos zona Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėje. Subdukcija – geologinis procesas, kai viena Žemės litosferos plokštė slenka po kita litosferos plokšte. Šios linijos ilgis – kiek daugiau nei 1100 kilometrų. Ji prasideda ties Mendosino kyšuliu Kalifornijoje, tęsiasi per Oregoną ir Vašingtono valstijas, nutrūksta ties Vankuverio sala Kanadoje.
Vykstantį procesą nesunku paaiškinti rankomis. Sudėkite vieną plaštaką priešais kitą delnais į apačią. Tegul vidurinieji pirštai susiliečia. Jūsų dešinė ranka reprezentuoja Šiaurės Amerikos tektoninę plokštę, kuri tarsi ant nugaros laiko visą Šiaurės Amerikos žemyną – nuo vieno Pasaulio prekybos centro iki „Space Needle“ bokšto Sietle. Kairė ranka atstovauja vandenyno plokštę, pavadintą Juan de Fuca, kurios dydis daugiau nei 233 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Vieta, kur plokštės susitinka – Kaskadijos subdukcijos zona. Pabandykite kaire ranka slysti po dešine. Kai tai padarysite, jūsų dešinė ranka turėjo slysti kairės plaštakos viršumi. Tai yra procesas, kurio Šiaurės Amerikos plokštė nedaro – ji nesitrauks iš kelio Juan de Fuca plokštei.
Rekonstravus Kaskadijos žemės drebėjimą 1700 metais, pavyko nustatyti, jog ši subdukcijos zona per 10 tūkstančių metų patyrė 41 drebėjimą. Padalinus 10 tūkstančių iš 41, gauname, jog vidutinis ciklas tarp drebėjimų ir 243 metai. Nuo paskutinio drebėjimo jau praėjo 315 metų. C. Goldfinger teigia, jog tikimybė, kad Kaskadijos drebėjimas įvyks per artimiausius 50 metų yra 1 iš 3. Tikimybė, jog drebėjimas bus labai stiprus – 1 iš 10. Yra keletas drebėjimo prognozių – nuo 8,0 iki 8,6 arba nuo 8,7 iki 9,2 balų.
Nutikus nelaimei, sugriauta bus visa vakarinė dalis nuo „Interstate 5“ greitkelio. Tai – Sietlas, Takoma, Portlandas, Salemas (Oregono sostinė), Olimpija (Vašingtono valstijos sostinė). Kitaip tariant, nukentės 7 milijonai gyventojų ir tai bus didžiausia natūrali katastrofa Šiaurės Amerikos istorijoje.
Federalinė nepaprastųjų situacijų valdymo agentūra projektuoja, jog žus beveik 13 tūkstančių žmonių, dar 27 tūkstančiai bus sužeisti, milijonai žmonių neteks namų. Maisto ir vandens trūks 2,5 milijono žmonių.
„Tai yra pirmas kartas, kai aš tikiuosi, jog mokslas klysta ir tai nenutiks per artimiausią tūkstantmetį“, – sako Kenneth Murphy, vadovaujantis nepaprastųjų situacijų valdymo agentūros padaliniui, atsakingam už Oregoną, Vašingtoną, Aidahą ir Aliaską.
Jam antrina ir C. Goldfinger: „Mokslinė dalis yra linksma ir man patinka tuo užsiimti. Tačiau praraja tarp to, ką mes žinome ir ką turėtume žinoti, vis didėja ir didėja. Reikia imtis realių veiksmų, kitaip mes būsime nušluoti. Aš išgyvenau vieną iš beprotiškų žemės drebėjimų šalyje, kuri yra geriausiai pasiruošusi tokias nelaimes išgyventi. Jei tai būtų Portlandas... Sakykime, kad aš ten nenorėčiau būti.“
Cunamis yra viena iš tragedijų, kurios beveik neįmanoma išgyventi. Vienintelis būdas išlikti – nebūti toje vietoje. Gyventojai privalės palikti savo namus ir evakuotis pėsčiomis – žemės drebėjimas sugriaus kelius. Priklausomai nuo būvimo vietos, išsigelbėjimui žmonės turės nuo 10 iki 30 minučių. Į laiką jau įskaičiuota ir tai, jog reikės susirasti žibintuvėlį, gali būti, kad bus patirta trauma po drebėjimo. Taip pat greičiausiai bus ieškomi artimieji, susirenkami svarbiausi daiktai iš namų.
„Kai cunamis artėja, tu bėgi. Tau svarbiausia apsaugoti save, tu neatsisukinėji, negrįžti gelbėti ko nors kito. Tu bėgi už savo gyvenimą“, – sako Oregono Seisminio saugumo politikos patariomosios komisijos pirmininkas Jay Wilson.
Baisios pasekmės
Žinoma, geriausias laikas gelbėti žmones nuo cunamio yra prieš jam prasidedant. Tačiau šiuo metu netgi regiono viešbučiai ir įmonės neprivalo turėti evakuacinio plano ar paruošti savo darbuotojus tokiai katastrofai.
22 procentai Oregono pakrantės populiacijos yra virš 65 metų amžiaus. 29 procentai valstijos gyventojų turi negalią – šis skaičius auga didžiojoje dalyje pakrantės regionų.
„Mes jų išgelbėti negalime. Nenoriu meilikauti ir sakyti, kad „taip, mes ieškosime vyresnių žmonių“. Ne, neieškosime. Niekas neišgelbės ir turistų. Vašingtojo valstijos parkas patenka į pavojaus teritoriją, jame kasdien lankosi nuo 17 iki 29 tūkstančių svečių. Apie 150 tūkstančių žmonių vasaros savaitgaliais lankosi Oregono paplūdimiuose. Dauguma jų net neįsivaizduoja, kaip reiktų evakuotis. O iš paplūdimių evakuotis sunkiausia“, sako Seaside'o miesto Oregone planuotojas Kevin Cupples.
Tie, kurie nesugebės pasišalinti iš pavojaus zonos savo jėgomis, bus nublokšti galingesnės jėgos.
Seaside'o miesto mokyklų komendantas Doug Dougherty nerimauja, jog dauguma pajūrio mokyklų yra cunamio pavojaus teritorijoje. Jose mokosi apie 1600 mokinių ir šiuo metu jos įsikūrusios aukštyje nuo pusantro iki puspenkto metro virš jūros lygio. Kai artės cunamio banga, jos atsidurs 14 metrų žemiau jūros lygio ir bus nušluotos.
Nuo vieno iki trijų mėnesių po drebėjimo užtruks elektros energijos atstatymo darbai, nuo mėnesio iki metų – geriamo vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų atstatymas. Reikės nuo pusės metų iki metų norint atstatyti pagrindinius greitkelius, 18 mėnesių teks laukti, kol bus atstatytos gydymo įstaigos. Pakrantėje šie terminai išaugs dar labiau, o cunamio užliejimo teritorija gali likti negyvenama metų metus.
(19)
(0)
(19)