Paleontologų atsakymas, pagrįstas ligšiolinių mokslinių žinių bagažu, žmonijai nėra palankus. Kita vertus, jų prognozė nebūtinai iškalta akmenyje.

Manoma, kad pirmosios vienaląstės gyvybės formos Žemėje atsirado maždaug prieš 3,5 mlrd. metų. Nuo to laiko didėjo gyvybės rūšių įvairovė, jų ssudėtingumas: atsirado milijonai skirtingų rūšių sutvėrimų. Bet kaip iš vienos rūšies atsirado milijonai? Pabandykime atlikti nesudėtingą minties eksperimentą. Gyvybės linija gali skilti į dvi, taigi, iš vienos rūšies gali atsirasti dvi, iš dviejų – keturios, iš keturių – aštuonios, ir taip toliau. Pagal šią logiką brėžiant įvairovės didėjimo kreivę, turėtų būti stebimas eksponentinis skirtingų rūšių kiekio didėjimas bėgant laikui.

Savaime suprantama, kai kurios rūšys laikas nuo laiko išnyks, tačiau laikantis prielaidos, kad rūšių išnykimai yra retesni nei jų atsiradimai, vis vien būtų stebimas eksponentinis rūšių kiekio augimas.

Tuomet kyla klausimas: ar įvairovės didėjimas gali būti begalinis? Charlesas Darwinas be jokios abejonės būtų atsakęs neigiamai – jis buvo įsitikinęs, kad Žemė veikiausiai turi kažkokią tai baigtinę rūšių „talpą“. Rūšis jis prilygino pleištams, įkaltiems į rąstą – kiekvienas šių pleištų užima savo vietą nišoje ar ekosistemos lopinėlyje. Kai pleištų kiekis priartėja prie sąlyginės rąsto talpos, tampa vis sunkiau įkalti naują pleištą. Galų gale bet kokio naujo pleišto įkalimas reiškia, kad kažkuris iš senesnių turi iškristi.

Mintis, kad Žemėje gali egzistuoti tik baigtinis rūšių kiekis, šiek tiek modifikuoja nesudėtingą mūsų modelį: rūšių skaidymosi pradžioje jų kiekis yra labai toli nuo maksimalios talpos, todėl augimas būna eksponentinis. Bet vėliau naujam rūšių išsivystymui vis stipriau spaudžiamas stabdis, todėl jų kiekio didėjimas lėtėja ir ilgainiui įvairovės augimas pasiekia plato fazę. Tenka brėžti sigmodinės formos (panašios į S raidę) kreivę.

O koks yra tikrasis rūšių kiekio kitimo vaizdas, kurį susidarome iš fosilinių įrašų? Laimei, paleontologai sistemingai sudarinėja fosilijų rūšių ir genčių katalogus, todėl galimi ir sisteminiai įvairovės tyrimai. O jų rezultatas – gerokai sudėtingesnis nei S formos kreivė.

Pirmosios įvairovės kitimo kreivės buvo nubrėžtos vandens organizmams. Jos parodė, kad vien per pastaruosius 500 mln. metų įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, per kuriuos įvairovė mažėjo smarkiai ir sparčiai. Du pirmieji – ordoviko pabaigoje, maždaug prieš 444 mln. metų ir devono pabaigoje prieš 359 mln. metų – nutiko tada, kai įvairovės didėjimas, panašu, buvo pasiekęs plato fazę. Bet po šių išnykimų įvairovė vėl atšokdavo į ankstesnį lygį.

Trečiasis masinis išnykimas, dar vadinamas „didžiuoju išmirimu“, įvyko maždaug prieš 252 mln. metų, tarp permo ir triaso periodų. Ir tai buvo nepalyginamai negailestingesnis procesas. Su juo nė iš tolo negalima lyginti nei dviejų pirmųjų išnykimų, nei netgi dinozaurų išnykimo prieš 66 mln. metų – „didžiojo išmirimo“ metu pražuvo 96 proc. vandens gyvių rūšių.

Natūralu, kad ir pasekmės buvo gerokai svarbesnės: rūšių, genčių ir šeimų kiekis ne tik atsirėmė į ordoviko ir permo periodų numanomas įvairovės ribas, bet ir jas pramušė bei augo iki dabartinės biologinės įvairovės krizės.

Kaip gi įvyko šis bėgio perjungimas į aukštesnį lygį? Masinių išnykimų priežastis beveik neabejotinai yra katastrofiški fiziniai aplinkos pasikeitimai tokiu greičiu, kad gyvūnams sunku ar net neįmanoma prisitaikyti prie naujų sąlygų ir evoliucionuoti. Kai kurioms grupėms aplinkos pokyčiai, kurių prognozuoti bemaž neįmanoma, kerta skaudžiau nei kitoms.

Šią mintį puikiai iliustruoja dvi grupės į kriaukles panašių panašiose ekologinėse terpėse gyvenusių sutvėrimų, besimaitinusių vandens filtravimo būdu. Jie priklausė pečiakojų (Brachiopoda) ir dvigeldžių (Mollusca) tipams. Iki permo periodo pabaigos prieš 252 mln. metų pečiakojų įvairovė buvo kur kas didesnė nei dvigeldžių. Tačiau didysis išmirimas pečiakojams kirto kur kas skaudžiau nei dvigeldžiams, be to, dvigeldžiai kur kas greičiau atsigavo. Todėl po šio masinio išnykimo dvigeldžiai pradėjo ne tik dominuoti savo ekologinėje terpėje – jų įvairovė tapo kus kas didesnė, nei pečiakojų prieš išnykimą.

Toks padėties pasikeitimas įmanomas tik tada, kai viena grupė užpildo ekologinę nišą ir apsunkina kitų rūšių įsitvirtinimą toje pačioje nišoje. Tik greitas fizinės aplinkos pasikeitimas gali juos išstumti iš dominuojamos nišos, tokiu būdu suteikiant konkurentams naują galimybę. Ir naujos į nišą besiveržiančios ekologinės grupės tą pačią terpę gali pasidalinti į smulkesnius fragmentus (pagal C. Darwino analogiją – kalami mažesni pleištai), todėl įvairovės kreivė vėl pradeda kilti. Naujos rūšys gali ir pačios modifikuoti aplinką taip, kad sukurti naują nišą kitoms rūšims, tokiu būdu sukuriant naujos ekologinės erdvės (arba padidinant C. Darwino rąstą).

Kažkas panašaus nutiko ir dinozaurų išnykimo atveju prieš 66 mln. metų, kreidos-paleogeno periodų sandūroje. Šis išnykimas santykinai silpnai paveikė žinduolius, taip suteikdamas jiems galimybę užkariauti planetą. Ironiška tai, kad per didįjį išmirimą 186 mln. metų anksčiau šiuolaikinių žinduolių protėviai – terapsidai – buvo labai smarkiai apnaikinti ir tik dėl to atsirado ekologinė terpė, kurią užėmė archozaurai ir vėliau suklestėję dinozaurai.

Nors atrodo, kad esminiai Žemės biologinės įvairovės lūžiai yra atsitiktinumo įkaitai, paleontologai pabandė atrasti kažkokius bendrus bruožus ir pagal juos prognozuoti išlikimą. Jų išvados rodo, kad didelis kūnas sausumos gyvūnams, panašu, yra trūkumas, mažinantis išlikimo tikimybę. Bauginančiai mažas kiekis gyvūnų, stambesnių už šunis, išgyveno kreidos-paleogeno išnykimą. Kiti išlikimo tikimybę mažinantys veiksniai yra ekologinė specializacija ir geografinio paplitimo ribotumas.

Tuo tarpu platus geografinis išplitimas laikotarpiuose tarp išnykimų suveikia tarsi savotiškas draudimas. Bet pastarųjų metų turimai parodė, kad geografinis išplitimas neišgelbėjo sausumos stuburinių triaso masinio išnykimo metu prieš 201 mln. metų. Fiziniai pokyčiai sukėlę išnykimus, ar tai būtų asteroidai, ar ugnikalnių išsiveržimai, ar bet kokie kiti įvykiai, yra tokie smarkūs, kad išnykti gali net ir labiausiai išplitusios, skaitlingiausios rūšys.

Kitaip tariant, bendrines prognozes kurti labai sudėtinga. Bet žinome, kad tokio dalyko, kaip garantuotas saugumas nėra – jokiai rūšiai. Ir dabar, galimai prasidedant šeštajam masiniam išnykimui, veikiausiai sukeltam žmonių veiklos, svarbu prisiminti, kad tokie įvykiai gali labai greitai ir neprognozuojamai eskaluotis.

Vienos rūšies išnykimas gali neprognozuojamai paveikti kitos rūšies populiaciją, nes ekosistemos yra susietos sudėtingu tarpusavio santykių tinklu, kurį ne visada gerai suprantame. Ir turime tikėtis, kad tokia ekosistemų griūtis dar nėra pažengusi tiek, kad negalėtume proceso sustabdyti. Deja, ankstyvieji ženklai – rūšių nykimas atogrąžų miškuose ir jūriniuose rifuose – nieko gero nežada.