Lėtūnai arba kitaip vandens meškutės ekstremalioje sausroje pavirsta stiklu – šis mechanizmas ypač domina mokslininkus, kurie norėtų panaudoti šį gebėjimą geresnių vakcinų kūrimui, rašo „Science Alert“.

Lėtūnai, dar žinomi, kaip vandens meškutės ar samanų paršiukai, yra patys keisčiausi gyvūnai pasaulyje – juos lengvai galima vadinti tikrais „ateiviais“. Šie mikroskopiniai bestuburiai išgyvena pačiose ekstremaliausiose pasaulio vietose – jos nežūsta virimui artimose temperatūrose ir didžiuliame šaltyje, šioms meškutėms nebaisi ir visą kas gyva naikinanti radiacija bei vakuumas. Todėl kartais iš tiesų norisi pafantazuoti, kad lėtūnai galėjo atkeliauti į žemę iš kitų planetų, nes joms visiškai nebaisios kosmose esančios sąlygos, kurios per ilgesnį laiką nužudo bet kokį kitą gyvą organizmą.

Čikagos universiteto mokslininkai šiuo metu tyrinėja dar vieną vandens meškučių ekstremalų gebėjimą – išgyventi visiškai be vandens. Pasirodo, kai lėtūnų organizmai praranda beveik visą savo ląstelėse esantį vandenį, įsijungia specialus mechanizmas gaminantis keistą medžiagą – biologinį „stiklą“. Šiame stikle lėtūnų organizmai užkonservuoja visus svarbiausius baltymus ir kitas molekules.

Kai jos vėl gauna vandens, visi šie gyvybei reikalingi komponentai atgyja ir patys lėtūnai „sugrįžta iš mirusiųjų“ arba tiksliau – išdžiuvusiųjų. „Kai pašalini visą vandenį, lėtūnai labai greitai pradeda gaminti stiklą primenančias molekules ir jomis pasidengia,“ – sako tyrimą atlikęs molekulinis inžinierius Juanas de Pablo.

Jei mokslininkams pavyktų šį „stiklinio karsto“ mechanizmą perprasti, tai leistų išvesti sausroms atsparius augalus ar ilgiau išliekančias vakcinas. Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkas Thomas Boothby neseniai pranešė, kad jam su kolegomis pavyko priartėti prie šio biologinio stiklo mįslės sprendimo. Jie atrado specifinę baltymų rūšį, kurie įprastomis sąlygomis neturi formos ir yra visiškai lankstūs, tačiau pašalinus vandenį, šie baltymai suformuoja kietą biologinio stiklo sluoksnį.

Šis sluoksnis susiformuoja aplink visus gyvybiškai svarbius vandens meškutės baltymus, molekules ir ląsteles, todėl išdžiuvęs gyvūnėlis nesubyra į smulkesnes dalis. Tada tyrėjų komanda įterpė šiuos baltymus gaminančius genus mielėms ir bakterijoms – šie mikroorganizmai taip pat išsiugdė gebėjimą išgyventi ekstremalaus vandens trūkumo sąlygomis.

Šie rezultatai rodo, kad yra įmanoma panaudoti šį mechanizmą ir augalams sukurti, kurie būtų atsparūs sausrai. Taip pat išdžiuvimas yra vienas iš vakcinų ilgaamžiškumą mažinančių procesų, mat jose esantys fermentai praradę vandenį, netenka savo aktyvių savybių. Lėtūnų gaminamas biologinis stiklas leistų sukurti geresnę apsauga šiems fermentams ir taip stipriai prailgintų vakcinų saugojimo laiką.

Komentarai (1)