Fantastiškas gamtos pasaulis: kai sužinosite kaip apdulkinamos figos, suprasite, kad nėra vaisiaus be vapsvos viduje

Tai ką gi daba valgyti socialiai jausmingam veganui, jei net ir figos pasirodo besą žiaurios žudikės, persisunkusios gyvūninių streso beigi mirties hormonų?

Galbūt pirmas toks straipsnis iš Lryto, kurį galima skaityti su įdomumu. Jei tai ir vertimas iš vaizdo siužeto, bet vis tiek bent jau šis tas ką galima perskaityti įdomiai ir suprantamai. P.S. Kam tie susireikšminę veganai iš viso rūpi?

Pasijuokime kartu. Kadangi figose nukenčia vabaliukai, nieko tokio pjauti kiaules? Tuo savo juokeliu būtent tai nori pasakyti?

O tau vabaliukų negaila? Tau negaila kai miške vilkas pjauna kiškutį? Negaila Arkties lokio, alkanu pilvu laukiančio vasaros? Vien todėl, kad kiaulė turi antropomorfinių bruožų ir kažkoks apsirūkęs hipis nemato skirtumo tarp savęs ir konkrečią prasmingą funkciją gyvybės rate atliekančio gyvūno, aš nežadu to gyvūno sudievinti [greičiau priešingai: hipio įvaizdis jam pageidaujant gali devalvuotis iki kiaulės]. Visa kiaulių giminė turėtų būti mums dėkinga už didžiausią dovaną, kokią tik gali gauti gyvas organizmas. Mes iš jų nieko neprašome, joms tereikia tik ėsti ir miegoti. Mes neatėmėme iš jų laisvės ar garbės, nes be mūsų jų apskritai nebūtų žemėje. Daugybė žmonių gyvena sunkiau už jas, mielai pasikeistų, kad nereiktų kiekvieną dieną kovoti dėl maisto, pastogės, vergauti sistemai. Daugybė laukinių gyvūnų išmainytų savo kasdienę baimę dėl gyvybės ir kančias, kurias reikia ištverti norint sulaukti rytdienos. Apskritai, kiekvienas gyvas individas yra besąlygiškas savo genomo vergas, rūšies tęstinume yra bene vienintelė bet kurio individo gyvenimo prasmė. Genomas aptinka nišą su palankiomis išlikimui sąlygomis, jai prisitaiko, ir neklausia individo, ar jis tokių būtent sąlygų norėjo. Musių genomo tęstinumas priklauso nuo yrančių organinių atliekų. Skruzdėlių – nuo vergystės motinėlei. Koalų – nuo eukaliptų lapų virškinimo. Manai joms tai patinka? Aš manau, kad jos laimingesnės už mus, nes joms nekyla eretiškų minčių apie padėties suknistumą gimus būtent tokios rūšies atstovu. Gi kiaulių kaip rūšies [nesigilinant į skirtingų apibrėžimų niuansus] egzistencija priklauso nuo to, kad mes norime jas valgyti. Man asmeniškai būtų žymiai liūdniau, jei visas šitas tūkstantmetis evoliucijos eksperimentas pasirodytų bevertis, o vargšė paskutinioji kiaulaitė skaičiuotų bergždžius metus iki skerdyklos, suvokdama, kad ji yra niekam nereikalingos lūzerių rūšies atstovė, ir su jos žvygtelėjimu pasibaigs visa garbinga kiaulių dinastijos istorija – kad ištisos kartų kartos gyveno beprasmiai, ir galų gale jai tenka pripažinti pralaimėjimą prieš tobulesnes rūšis – tokias kaip tarakonai, žvirbliai ar E.coli.

Bent pripažintum, kad jas valgai tikrai ne dėl to ir kad kažkokie evoliuciniai eksperimentai tau yra pačioj paskutinėj vietoj.