Žemėje tikrai gyveno gyvybė, kuri primena ateivius iš fantastinių filmų (1)
Karališkojo Ontarijo muziejaus (ROM) paleontologijos kuratorius Jeanas-Bernardas Caronas, tyrinėjantis bestuburius, kartu su komanda uolose atrado ypatingą vietą – kurioje daugybė fosilijų su jau seniai išnykusiomis gyvūnų rūšimis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anglies spalvos dėmės ant žemės paviršiaus atrodė kaip fantastiniai gyviai iš filmo – tačiau tai buvo kiautai gyvūnų, kurie mokslininkams iki šiol buvo nežinomi, nes gyveno ant dabar jau senai išnykusio vandenyno dugno.
Per pastaruosius keletą metų, J.B.Carono komanda toje vietoje atrado labai daug gyvūnų fosilijų, datuojamų net iki Kambro periodo, prasidėjusio prieš 540 mln. metų. Tai reiškia, kad šie gyvūnai buvo vieni pirmųjų mūsų Žemėje.
Gyvūnai yra įvairių formų ir dydžių – tarsi evoliucija norėjo išnaudoti visą savo kūrybiškumą, o tik tada aprimti, rašoma žurnale „Science“. Jau beveik amžių mokslininkai stengiasi rasti ryšius tarp pirmųjų Žemės gyvūnų ir dabartinės gyvybės – ir suprasti, kas paskatino tokį didelį evoliucinį sprogimą.
Ypatinga vieta
Radimvietė nėra didelė, tai daugmaž mažo miegamojo dydžio plotas 2,5 km. aukštyje virš jūros lygio. Už 40 km. į šiaurės vakarus yra kita vieta, suteikusi daugybę informacijos apie Kambro laikotarpį. Čia 1909 m. Amerikos paleontologas Charlesas Doolittlis Walcottas atrado Burgeso skalūnus – fosilijų kupiną formaciją, kurioje buvo rasta puikiai išsilaikiusių kietų kriauklių ir minkštų jų dalių – tokių kaip kojos, akys ar viduriai – fosilijų.
J.B.Caronas jau ilgai manė, kad fosilijų turinčios uolienos tęsiasi daug toliau, nei Walcotto atrasta aikštelė. Tai įrodo ir šiais metais atlikti kasinėjimai. Kiekviename žingsnyje buvo randama naujų, įspūdingų ir nepažįstamų suakmenėjusių gyvūnų. Tarp jų buvo ir tokių, kurios yra aprašytos populiariuose darbuose: mažasis žuvies protėvis Metaspriggina, nariuotakojis Tokummia ir ledų vaflio kūgio formos fosilijos, vadinamos holitais.
Kiekvienas toks atradimas atnešė labai daug džiaugsmo, tačiau mokslininkams teko gerai pasukti galvas, kad įsivaizduotų kaip turėjo atrodyti viena ar kita į ateivį taip panaši būtybė.
Fosilijos yra tokios vertingos, kad mokslininkai net vengia laikyti jas rankose. Dėl tos pačios priežasties tiksli kasinėjimų vieta yra laikoma paslaptyje ir visad stebima vaizdo kameromis, o tie, kurie jaučiasi pakankamai drąsus brakonieriauti, yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
ROM teigia, kad dėl skolų vieną kartą buvo priversti parduoti fosiliją už pusę milijono Kanados dolerių – tačiau ji buvo gerai žinomo gyvūno, tuo tarpu šios – vienetinės.
J.B.Caronas nujautė, kad C.D.Walcotto aikštelė yra ne vienintelė vieta Kanados Uoliniuose kalnuose (Rocky mountains), kupina fosilijų. 2012 m. jie atrado Marmurinį kanjoną ir čia kasinėti pradėjo 2014 m. Bent vienas iš penkių gyvūnų šioje vietoje buvo mokslininkams visiškai nauja ir nežinoma rūšis.
Ryšys tarp praeities ir dabarties
Jau nuo pirmojo fosilijos atradimo yra svarstoma, kaip Kembre gyvenusios būtybės yra susijusios su dabartiniais gyvūnais.
C.D.Walcottas savo atrastas keistenybes sudėjo į žinomas gyvūnų grupes, pažymėdamas, kad Burgesso skalūnų fosilijos – tokios kaip brachiopodai – gyveno Kembro periode, bet galbūt išliko ir iki šių dienų. Jis padarė išvadą, kad beveik visos būtybės, panašios į dabartinius nariuotakojus, buvo vėžiagyviai.
Vėliau paleontologams kilo naujų idėjų. Geriausiai Kembro periode vykusį gyvenimą 1989 m. knygoje „Wonderful life: The Burgess Shale ant the Nature of History“ aprašo Stephenas Jayus Gouldas. Čia jis atkreipia dėmesį į C.D.Walcotto aikštelėje atrastus „keistus stebuklus“ – ir sako, kad tokios būtybės kaip Hallucigenia (kirmėlė, turinti kojas ir kietus spyglius) yra visiškai nesusijusi su vėlesniais gyvūnais. Jis išskyrė neįprastas gyvūno formas ir teigė, kad tai yra „evoliucijos eksperimentai, kurie buvo pašalinti“.
Šiuolaikiniai paleontologai man dar kitaip. Dabartinių nariuotakojų šeimos medyje šakos baigiasi ties dabar gyvuojančiais šeimos gyvūnais – vorais, vabzdžiais, vėžiagyviais. Tuo tarpu Burgesso skalūnuose rastos būtybės tikriausiai priklauso dar ankstesnėms šakoms, kurios išsišakojo dar prieš atsirandant dabartiniams nariuotakojams. Ankstyviausios šakos neturi protėvių – dėl to šiuo požiūriu dauguma S.J.Gouldo „keistų atradimų“ yra kamieninės grupės, susijusios su dabartiniais gyvūnais, bet ne tiesioginiai jų protėviai.
Panaši analizė laukia ir „erdvėlaiviais“ vadinamų būtybių. J.B.Carono komandai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai gali būti nauja radiodantų rūšis. Į šią grupę patenka ir didžiausias Kambro periodo plėšrūnas Anomalocaris – ilgus nagus ir nasrus turėjęs plaukikas, kuris buvo pusės metro ilgio. Šios kamieninės grupės gyvūnai leidžia mokslininkams nuosekliai suprasti, kaip dėl evoliucijos keitėsi nariuotakojų kūnai.
Daugelis mokslininkų, tyrinėjančių Kambro laikotarpį, lenktyniauja indentifikuodami žinomų arba naujų fosilijų kūnos dalis bei argumentuodami, kuriai taksinominei grupei jos priklauso. Kartais jiems tenka iš naujo peržvelgti ir visą evoliucijos procesą.
Parengta pagal žurnalą „Science“.
