Černobylis tapęs tikru katastrofos sinonimu. 1986 metais įvykusi branduolinė tragedija, neseniai atgijusi tikroviškame to paties pavadinimo seriale, onkologinėmis ligomis susargdino tūkstančius žmonių, o kadaise klestėjusį miestą pavertė vaiduokliu.

Kad ir kaip ten bebūtų, 2600 kvadratinių kilometrų plotą užimanti Černobylio draudžiamoji zona šiandien pilna gyvybės. Vilkai, šernai ir lokiai sugrįžo į neveikiančią jėgainę supančius miškus, rašoma sciencealert.com.

Kalbant apie augaliją, net ir patys lepiausi ir didžiausią radiacijos dozę gavę augalai iš tikrųjų nemirė. Jau po trejų metų didžiausio radiacijos pavojaus teritorijose augalija pradėjo pilnai atsigauti.

Žmonės ir kiti žinduoliai bei paukščiai radiacijai menkiau atsparesni nei augalai. Taigi, kodėl augmenija tokia gaji net ir branduolinės katastrofos labiausiai nuniokotose teritorijoje?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turėtume suvokti, kaip branduolinių reaktorių radiacija veikia gyvas ląsteles. Černobylio radioaktyvios medžiagos yra nestabilios, nes nuolat išmeta itin daug energijos turinčias daleles ir bangas, niokojančias ląstelių struktūrą ar gaminančias reaktyvius chemikalus, puolančius ląstelės veikimo mechanizmą.

Dauguma ląstelių elementų pažeidus lengvai pakeičiami. Išimtis – DNR. Didelės radiacijos dozės akivaizdoje DNR išsikraipo, ląstelės sparčiai miršta.

Mažesnės radiacijos dozė padaro mažesnės žalos – ji pasireiškia mutacijomis, kurios savo ruožtu keičia ląstelės funkcijas, pavyzdžiui, jos virsta vėžinėmis, pradeda nekontroliuojamai daugintis ir plisti į kitas kūno dalis. Gyvūnams tokie pokyčiai dažniausiai būna mirtini, nes jų ląstelės ir ląstelių sistemos itin specializuotos ir nelanksčios.

Apie gyvūnų biologiją galime galvoti kaip apie sudėtingą mašiną, kurioje kiekviena ląstelė ir organas turi savo vietą ir aiškų tikslą. Norint išgyventi, visos šios dalys privalo dirbti išvien ir bendradarbiauti. Žmogus negali išgyventi be smegenų, širdies ar plaučių.

Augalai lengviau prisitaiko

Augalai šiuo atveju žymiai lankstesni ir lengviau prisitaiko prie bet kokių pokyčių. Kadangi jie negali pajudėti iš vietos, jie paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo – tik prisitaikyti prie juos ištikusių aplinkybių.

Skirtingai nuo žmonių ir gyvūnų, augalai neturi itin griežtai apibrėžtos struktūros – jie ją kuria čia ir dabar. Ar giliau įleis šaknis, ar turės storesnį stiebą priklausys nuo cheminių signalų, gaunamų iš kitų augalo dalių, taip pat temperatūros, šviesos, vandens ir maistingų medžiagų. Iš esmės, skirtingai nei gyvūnų ląstelės, augalų ląstelės geba kurti naujas ląsteles priklausomai nuo to, kokios rūšies ląstelių tuo metu stinga.

Štai kodėl sodininkai gali iš auginių augintis naujus augalus, nes šaknis nauja gyvybė ima leisti iš tos vietos, kur kadaise buvo kotas ar lapas. Visa tai reiškia, kad augalai gali žymiai lengviau ir paprasčiau nei gyvūnai pakeisti negyvas ląsteles ar audinius – nepriklausomai nuo to, ar žalą padarė radiacija, ar buvo užpuolęs kitas gyvas padaras.

Nors radiacija ir kitokia žala DNR gali augaluose paskatinti auglių atsiradimą, mutavusios ląstelės iš esmės negali migruoti po visą augalą, kaip kad žmogaus ar gyvūno organizme daro vėžys. Už tai reikia dėkoti tvirtoms augalų ląsteles jungiančioms sienelėms.

Be to, dauguma atvejų tokie augalų augliai nebūna pražūtingi, nes augalas visada randa būdų, kuo pakeisti nebenaudingą audinį. Įdomu tai, kad, jau nekalbant apie gebėjimą atlaikyti radiaciją, kai kurie Černobylio draudžiamojoje zonoje augantys augalai greičiausiai pasitelkė papildomos savo DNR apsaugos mechanizmus. Tai reiškia, kad, pakeitę savo cheminę sudėtį, jie tampa atsparesni žalai, o, jeigu tai neveikia, aktyvuoja žalą neutralizuojančias sistemas.

Natūralios radiacijos lygis žemės paviršiuje tolimoje praeityje, kai pirmieji augalai dar tik vystėsi, buvo žymiai didesnis, taigi draudžiamosios zonos augalai prisitaikymo prie tokios aplinkos modelius, laikui bėgant, labai gerai ištobulino.

Žmonės baisiau už radiaciją

Šiuo metu Černobylyje gyvybė tiesiog klesti. Ekspertai sako, kad daugumos augalų ir gyvūnų populiacija Černobylyje šiuo metu didesnė nei prieš katastrofą. Turint galvoje, kiek mirčių ir ligų atnešė Černobylis, toks gamtos klestėjimas ne juokais stebina. Radiacija tikrai atnešė didelės žalos visai augalijai, neabejotinai sutrumpino pavienių augalų ir gyvūnų gyvenimus. Bet jei gyvybei palaikyti būtinų išteklių pakanka, o žala nėra mirtina, gyvybė gali netrukdomai klestėti.

Svarbiausia tai, kad Černobylio gamtai užkrauta branduolinės katastrofos našta buvo švelnesnė nei ten gyvenusių žmonių elgesys. Šiuo metu Černobylio draudžiamąją zoną būtų galima pavadinti bene didžiausiu Europos gamtos rezervatų, kurio ekosistema apima daugiau gyvybės formų, nors jų gyvybės ciklas ir trunka kiek trumpiau.

Tam tikra prasme Černobylio tragedija atskleidžia tikrąjį žmogaus veiklos gamtai daromos žalos mastą. Kad ir koks žalingas bebuvo, Černobylio katastrofos poveikis vietos ekosistemai nepadarė tiek žalos, kiek mes – žmonės. Užleisdami gamtai vietą, leidome jai susigrąžinti prarastas jėgas.

Komentarai (2)