Mokslininkai jau anksčiau žinojo, kad vabzdžiai junta kažką panašaus į skausmą. Tačiau atliktas naujas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad yra pakankamų įrodymų, jog vabzdžiai dar ilgai junta lėtinį skausmą net ir sužeidimui sugijus.

Tai, kad vabzdžiai patiria kažką panašaus į skausmą, žinota dar nuo 2003 metų. Tačiau naujausias tyrimas, kurį atliko docentas Gregas Neely ir kolegos iš Sidnėjaus universiteto, pirmą kartą įrodė, kad vabzdžiai jaučia lėtinį skausmą dar ilgai po pirminės traumos.

Šio recenzuoto tyrimo išvados buvo paskelbtos žurnale „Science Advances“. Jose pirmą kartą pateikiama genetinių įrodymų apie tai, kas sukelia lėtinį skausmą drozofiloms arba vaisinėms muselėms. Ir taip pat esama tvirtų įrodymų, jog panašūs pokyčiai sukelia lėtinį skausmą ir žmonėms.

Dar tebevykstantys šių mechanizmų tyrimai gali padėti sukurti gydymo būdų, kurie pirmą kartą paveiktų lėtinio skausmo priežastį, o ne jos simptomus.

„Jeigu mes galėsime sukurti vaistų arba naujų gydymo metodų, panaudodami kamienines ląsteles, kurie nusitaikytų į pagrindinę skausmo priežastį, o ne skausmo simptomus, tai galėtų padėti daugeliui žmonių“, – sakė docentas G. Neely, kurio vadovaujama mokslininkų komanda tyrinėja skausmą Charleso Perkinso centre ir siekia sukurti skausmo malšinimo būdą be opioidų.

Skausmas ir vabzdžiai

„Žmonės nesuvokia, kad vabzdžiai irgi gali jausti skausmą, – sakė G. Neely. – Tačiau jau seniai pastebėta, kad daug bestuburių gyvūnų jaučia ir vengia pavojingų stimulų, kuriuos mes suprantame kaip skausmą. Kalbant apie ne žmones, tą jausmą mes vadiname „nocicepcija“ – jutimo nervų sistemos atsakas į tam tikrus kenksmingus ar potencialiai žalingus stimulus, kaip karštis, šaltis ar fizinis sužeidimas. Tačiau paprastumo dėlei galime sakyti, kad vabzdžiai jaučia „skausmą.“

„Taigi, mes žinojome, kad vabzdžiai gali jausti „skausmą“, tačiau nežinojome, kad sužeidimas gali sukelti ilgalaikį hiperjautrumą į paprastai neskausmingą stimulą, kokį patiria ir žmonės“, – sakė mokslininkas.

Kas yra lėtinis skausmas?

Lėtiniu skausmu vadinamas nuolatinis skausmas, kuris nepraeina užgijus pirminiam jį sukėlusiam sužeidimui. Paprastai kalbama apie dvi tokio skausmo formas: uždegiminį skausmą ir neuropatinį skausmą.

Tyrimo su vaisinėmis muselėmis metu buvo tirtas neuropatinis „skausmas“, kylantis įvykus nervų sistemos pažeidimui. Žmonėms paprastai toks skausmas yra deginantis, aštriai pulsuojantis. Neuropatinį skausmą žmonės gali justi esant užspaustam nervui, stuburo pažeidimams, poherpetinei neuralgijai, diabetinei neuropatijai, skausmą sukėlus kaulų vėžiui ar patyrus traumą.

Skausmo tyrimai su vaisinėmis muselėmis

Savo tyrimo metu docentas G. Neely ir mokslų daktaras Thangas Khuongas iš Sidnėjaus universiteto Charleso Perkinso centro pažeidė nervą vienoje muselės kojoje. Tuomet sužeidimui buvo leista visiškai sugyti. Vėliau mokslininkai nustatė, kad ir sugijus tam sužeidimui, muselės kitos kojos tapo hiperjautrios.

„Kai gyvūnas kartą yra smarkiai sužalojamas, jis tampa itin jautrus ir mėgina apsisaugoti visą likusį gyvenimą“, – sakė G. Neely. Vėliau jis su kolegomis išsiaiškino, kad taip vyksta genetiniame lygmenyje.

„Muselė gauna „skausmo“ pranešimą iš savo organizmo, kuris vėliau keliauja per sensorinius neuronus į ventralinį nervinį laidą, jis muselės atveju yra mūsų stuburo atitikmuo. Šiame nerviniame laide yra inhibiciniai neuronai, veikiantys „vartai“, leidžiantys ar blokuojantys skausmo suvokimą, priklausomai nuo konteksto“, – aiškino G. Neely.

„Po sužeidimo pažeistas nervas tiesiog išmeta visą savo krovinį ir sunaikina visus stabdžius amžiams. Tuomet likusi gyvūno dalis nebeturi „skausmo“ stabdžių. „Skausmo“ barjeras pasikeičia, ir tuomet jie tampa itin atsargūs“, – sakė jis.

„Gyvūnams reikia prarasti „skausmo“ stabdžius, kad jie išgyventų pavojingose situacijose. Tačiau kai žmonės netenka tokių stabdžių, mūsų gyvenimas tampa nepakenčiamas. Mums reikia susigrąžinti tuos stabdžius, kad galėtume gyventi normalų gyvenimą be skausmo“, – aiškino G. Neely.

Žmonių atveju lėtinis skausmas, kaip manoma, išsivysto dėl periferinės sensitizacijos arba centrinės dizinhibicijos, sakė docentas G. Neely. „Mūsų atlikta muselių neuropatinio „skausmo“ genominė disekcija rodo, kad lėtinį neuropatinį skausmą sukelia centrinė dizinhibicija“, – sakė jis.

„Svarbiausia tai, kad dabar mes žinome svarbiausius žingsnius, kaip muselėms, pelėms ir veikiausiai žmonėms sukeliamas neuropatinis „skausmas“. Tai yra skausmo stabdžių praradimas centrinėje nervų sistemoje. Ir mes dabar sutelkiame visą dėmesį į naujų gydymo būdų ar vaistų, paremtų kamieninėmis ląstelėmis, sukūrimą, kad būtų nusitaikytą į skausmo priežastį ir būtų galima ją panaikinti“, – nurodė G. Neely.

Komentarai ()