Daugelis mūsų esame susidūrę su tokia situacija: atrodytų, katinėlis yra be galo meilus ir draugiškas ir tiesiog pats prašosi glostomas, tačiau po akimirkos jis puola mus kandžioti ir draskyti. Tokioje situacijoje apkaltinti „kvailą katiną“ būtų labai paprasta. Tačiau labai gali būti, kad reikėtų kaltinti „kvailą žmogų“, kuris nežino, kaip reikia paglostyti katiną, rašo „Live Science“.

Norėdami suprasti, kodėl taip nutinka, visų pirma turėtume prisiminti, iš kur apskritai atsirado katės. Labai tikėtina, kad dabartinių naminių kačių protėviai – laukinės afrikinės katės – buvo jaukinamos tik kaip kenkėjų naikintojos. O šiais laikais mes mėgstame kates vertinti kaip „brangius gyvenimo palydovus“ ar netgi „pūkuotus kūdikius“.

Tokia socialinė žmogaus ir katės santykių permaina įvyko vos per 4000 metų – trumpiau, nei kartu gyveno žmogus ir „geriausias žmogaus draugas“ - naminis šuo. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai yra pakankamai ilgas laiko tarpas, kad rūšis visiškai prisitaikytų prie naujų socialinių sąlygų, iš tiesų labai mažai tikėtina, kad katėms to pakako. Naminės katės nuo savo laukinių protėvių genetiškai divergavo labai kukliai. O tai reiškia, kad ir jų smegenys tikriausiai vis dar veikia labai panašiai, kaip laukinių.

Laukinės katės dažniausiai gyvena vienišos ir ganėtinai daug laiko bei pastangų skiria netiesioginiam bendravimui – vaizdinėms ir cheminėms žinutėms – vien tam, kad išvengtų susidūrimo viena su kita. Taigi, mažai tikėtina, kad šiuolaikinės naminės katės iš savo protėvių būtų paveldėję stiprius socialinius įgūdžius.

Tuo tarpu žmonės yra iš prigimties socialios būtybės – mes, norėdami parodyti švelnumą ir prisirišimą, esame linkę suartėti, liestis. Mus taip pat traukia kūdikiški bruožai – didelės akys ir kakta, maža nosytė, apvalus veidukas. Štai kodėl daugumai mūsų kačių snukučiai atrodo meilūs ir gražūs. Nenuostabu, kad pirma mūsų reakcija susitikus katę ar mažą kačiuką yra glostyti, glaustytis, prisispausti prie savęs. Kita vertus, neturėtume nustebti ir dėl to, kad daugumai kačių tokie meilumo požymiai yra visiškai nepriimtini.

Kačių pomėgiai

Nors daugeliui kačių glostymas patinka, o tam tikrame kontekste katė netgi gali pasirinkti ne maistą, o kontaktą su žmogumi, apskritai bendravimas su žmogumi yra dalykas, kuriuo mėgautis katės privalo išmokti per santykinai labai trumpą laiką – nuo antros iki septintos savo gyvenimo savaitės.

Kalbant apie žmonių ir kačių santykius, labai svarbios ir žmogaus savybės. Katės reakciją į mus lemia mūsų asmenybės savybės, lytis, kačių kūno vietos, kurias esame linkę liesti ir apskritai tai, kaip mes su katėmis elgiamės.

Ir nors kai kurios katės į nepageidaujamą fizinį dėmesį iškart reaguoja agresyviai, kitos mūsų norą pabendrauti tik toleruoja – mainais į pastogę ir maistą. Žinoma, reikėtų pridurti, kad tolerantiškas katinas – tai dar nebūtinai laimingas katinas. Moksliniai tyrimai rodo, kad kačių, kurias šeimininkai apibūdina kaip tolerantiškas, streso lygis gali būti aukštesnis nei atvirai agresyvių ir glostymo nemėgstančių kačių.

Tai kaip glostyti katiną?

Esminis veiksnys, lemiantis glostymo sėkmę – tai maksimalus tarpusavių santykio su kate kontrolės perleidimas gyvūnui. Pavyzdžiui, reikėtų gyvūnui leisti parodyti, ar jis nori būti glostomas, ar ne, leisti parodyti, kur reikia glostyti ir kaip ilgai.

Dėl žmogaus pomėgio lytėti švelnius ir mielus dalykus toks kontrolės perleidimas daugeliui mūsų gali nebūti labai intuityviai suvokiamas. Tam reikia šiek tiek savo laisvės ribojimo. Tačiau investicijos gali būti to vertos: tyrimų rezultatai rodo, kad mūsų bendravimas su kate gali trukti ilgiau, kai bendravimą inicijuoja katė.

Taip pat svarbu kreipti dėmesį į tai, kokia yra katino laikysena bendravimo metu, užtikrinti, kad gyvūnas jaustųsi patogiai. Kalbant apie prisilietimą, dažnai būna taip, kad kuo mažiau, tuo geriau – ir ne tik veterinarijos klinikoje, ką pasakys bet kuris gyvūnus gydantis specialistas, bet ir labiau atsipalaidavusioje aplinkoje.

O jei pereitume prie anatomijos, tai draugiškoms katėms dažniausiai patinka, kai būna liečiamos tos jų kūno vietos, kur esama snukučio liaukų – paausiai, pasmakrė, kaklas. Dažniausiai tokie prisilietimai yra malonesni nei pilvo, nugaros ar uodegos pagrindo glostymas.

Ženklai, kad katė mėgaujasi glostymu:

• Iškelta uodega ir pasirinkimas inicijuoti kontaktą;
• Murkimas ir žmogaus minkymas priekinėmis letenomis;
• Švelnus mojavimas į orą iškelta uodega;
• Atsipalaidavusi laikysena ir snukio išraiška, stačios, į priekį nukreiptos ausys;
• Švelnus rankos stumtelėjimas snukučiu jei nustojate glostyti.

Ženklai, kad katė įsitempusi ar kontaktas jai nepatinka:

• Galvos ar kūno nusukimas nuo jūsų, atsitraukimas;
• Pasyvumas (glostant nemurkia, nesiglaudžia);
• Dažnas mirkčiojimas, galvos ar kūno purtymas, nosies laižymas;
• Trumpi, intensyvūs prausimosi periodai; Kailiuko trūkčiojimas, raibuliavimas, dažniausiai pagal nugaros liniją;
• Stiprus vizginimas uodega;
• Ausys prisiplojusios prie galvos ar atgręžtos į nugaros pusę;
• Staigus, aštrus galvos pasukimas taip, kad snukutis būtų atgręžtas į jūsų ranką;
• Jūsų rankos kandžiojimas ar bandymas nustumti arba įdrėksti su letena.

Galima būtų ilgai ginčytis, ar iš kačių galima išauginti gerus „pūkuotus kūdikėlius“. Daugybei kačių žmogaus prisilietimas patinka, tačiau daugybei ir nepatinka, o didelė dalis kontaktą su žmogumi tiesiog toleruoja. Bendraujant su katėmis svarbiausia yra gerbti jų – ir jų viduje vis dar tūnančių laukinių kačių – ribas, net jeigu tai reiškia, kad pūkuotu grožiu teks mėgautis per atstumą.

Komentarai ()