Šiaurės magnetinis polius iš tradicinės savo vietos Kanados Arktiniame salyne šiuo metu slenka link Sibiro. Remiantis neseniai atlikto tyrimo išvadomis, šį procesą galėjo lemti giliai po žeme, ties riba tarp branduolio ir mantijos slypinčių dviejų gigantiškų zonų susidūrimas.

Tos zonos, po Kanados ir Sibiro teritorijomis plytinčios neigiamų magnetinių srautų sritys, dabar patiria lemiamą konfrontaciją, rašoma portale livescience.com. Atsižvelgiant į kintančias jų formas ir magnetinį intensyvumą, jau galima nuspėti, kuri pasirodys stipresnė. Kaip rodo moksliniai tyrimai, 1999–2019 metais zona po Kanada susilpnėjo, o ta, kuri yra po Sibiru, – atvirkščiai – šiek tiek suintensyvėjo.

„Šie pakitimai nulėmė šiaurės magnetinio poliaus tendenciją dreifuoti link Sibiro“, – rašoma tyrimo išvadose.

„Ko nors panašaus anksčiau stebėti neteko“, – konstatuoja tyrimui vadovavęs geofizikos specialistas iš Jungtinės Karalystės Lidso universiteto Philas Livermore‘as, atsakydamas į el. paštu pateiktus klausimus.

1831 metais, kai mokslininkai pirmą kartą nustatė šiaurės magnetinio lauko vietą (tašką, į kurį nukrypsta kompaso rodyklė), buvo paskelbta, kad tai – Kanados šiaurėje esanti Nunavuto autonominė teritorija. Netruko paaiškėti, kad šiaurės magnetinis polius turi tendenciją dreifuoti, nors paprastai labai toli nenuklysta. Visgi vėliau, nuo 1990 iki 2005 metų, magnetinio poliaus įveikiamas atstumas ėmė stebinti: iki tol rekordiniu laikytas ne daugiau kaip 15 kilometrų per metus greitis padidėjo iki 60 kilometrų per metus.

2017-ųjų spalį šiaurės magnetinis polius kirto tarptautinę demarkacinę paros laiko liniją ir persikėlė į rytų pusrutulį, nutoldamas per 390 kilometrų nuo geografinio šiaurės poliaus. Tada šiaurės magnetinis polius ėmė judėti pietų kryptimi. Jo trajektorijos pasikeitimas buvo toks staigus, kad 2019-aisiais geologams neliko nieko kito, kaip tik metais anksčiau paskelbti naują Pasaulio magnetinį modelį (WMM) – žemėlapį, kuriuo vadovaujasi tiek orlaivių navigacijos sistemos, tiek išmaniųjų telefonų GPS priemonės.

Buvo galima tik spėti, kodėl šiaurės magnetinis polius palieka Kanadą ir slenka link Sibiro. Vis dėlto po kiek laiko Ph. Livermore‘as su kolegomis suprato, kad iš esmės procesą lemia konkrečios zonos.

Kintančios zonos

Žemės gelmėse, išoriniame branduolio sluoksnyje kunkuliuojanti skysta geležis sukuria magnetinį lauką. Kintant tai geležiai gali pakisti ir šiaurės magnetinio poliaus vieta.

Magnetinis laukas, pasak Ph. Livermore‘o, nėra apribotas branduolio: jo kraštinės užeina už Žemės ribų, o minėtos zonos, pasirodo, – tai vietos, kuriose tos kraštinės yra išsikišusios.

„Jei magnetinio lauko kraštines atitinkančias linijas įsivaizduotume kaip virtus spagečius, zonos atrodytų panašiai kaip iš Žemės kyšantys spagečiai“, – vaizdžiai paaiškino jis.

Mokslininkams pavyko sužinoti, kad nuo 1999 iki 2019 metų po Kanados teritorija esanti zona ištįso nuo rytų į vakarus ir pasidalijo į dvi mažesnes susijungusias zonas. Taip veikiausiai nutiko dėl pokyčių branduolio srautuose 1970–1999 metų laikotarpiu. Viena iš minėtų zonų pasižymėjo didesniu intensyvumu, bet apskritai toks išilgėjimas lėmė po Kanada likusios zonos susilpnėjimą.

Kadangi zona pasidalijo, didesniu intensyvumu pasižyminti Kanados zona priartėjo prie Sibiro zonos, o tai, savo ruožtu, sustiprino Sibiro zoną.

Vis dėlto skirtumai tarp dviejų zonų yra gana subtilūs, todėl net nedidelių dabartinės konfigūracijos pokyčių galėtų pakakti, kad dabartinė tendencija kardinaliai pasikeistų ir šiaurės magnetinio poliaus judėjimas link Sibiro sustotų. Kitaip sakant, nežymios vienos arba kitos zonos korekcijos galėtų nukreipti šiaurės magnetinį polių atgal link Kanados.

Ankstesnės šiaurės magnetinio poliaus judėjimo trajektorijos rekonstrukcija leidžia manyti, kad dvi (kartais – trys) zonos turėjo įtakos poliaus vietai skirtingu metu. Per 400 pastarųjų metų šių zonų veikiamas polius buvo persikėlęs į įvairias šiaurinės Kanados dalies vietas.

„Atrodo, kad per 7000 pastarųjų metų šiaurės magnetinis polius chaotiškai judėjo aplink geografinį polių, neprisirišdamas prie jokios konkrečios vietos“, – rašoma tyrimo ataskaitoje. Kaip rodo sudarytas modelis, 1300 m. pr. Kr. polius buvo pajudėjęs ir link Sibiro.

Sunku pasakyti, kas nutiks vėliau. „Darome prielaidą, kad polius ir toliau judės link Sibiro, bet prognozuoti ateitį – nemenkas iššūkis, todėl tikėti, kad spėjimai pasitvirtins, mes negalime“, – sakė Ph. Livermore‘as.

Tokio tipo prognozes, anot gegužės pradžioje savo tyrimo išvadas žurnale „Nature Geoscience“ paskelbusių mokslininkų, lems atidus geomagnetinio lauko stebėjimas nuo Žemės paviršiaus ir iš kosmoso per ateinančius metus.

Komentarai ()