Mokslininkai nustatė, kad ant saugomų teritorijų Jungtinėse Valstijose kasmet iškrenta daugiau nei 1000 tonų mikroplastiko, o tai prilygsta daugiau nei 120 mln. plastikinių vandens butelių.

Kaip rašo wired.com, keliaujantieji po nacionalinius parkus Jungtinių Valstijų vakaruose – Džošua Medžio nacionaliniame parke, Didžiajame kanjone ir Braiso kanjone – tikisi įkvėpti švaraus oro. Tai žmogaus nepaliestos žemės, laikomos didžiąja Amerikos gamtos išsaugojimo istorija. Iš tiesų čia ore sklando nematomas blogis, kuris lietaus lašais krenta iš dangaus: mikroplastiko dalelės, mažyčiai plastiko gabalėliai (mažesni nei 5 mm ilgio), plastiko butelių fragmentai ir mikropluoštas nuo mūsų drabužių – visi šie teršalai, patenkantys į Žemės atmosferos sistemas, nusėda laukinėje gamtoje.

Apie savo gąsdinantį atradimą mokslininkai parašė žurnale „Science“. 14 mėnesių jie rinko lietaus vandens bei oro mėginius ir suskaičiavo, kad kiekvienais metais ant vienuolikos saugomų teritorijų vakarinėje JAV dalyje iškrenta daugiau nei 1000 tonų mikroplastiko dalelių. O tai prilygtų daugiau nei 120 mln. plastikinių vandens butelių.

„Ką tik atlikome tokius tyrimus saugomose vakarų teritorijose, kurios sudaro tik 6 proc. viso Jungtinių Valstijų ploto, – sakė tyrimui vadovavusi Jutos valstijos universiteto aplinkosaugininkė mokslininkė Janice Brahney. – Šis skaičius toks didelis, kad tai tiesiog šokiruoja.“

Šio tyrimo duomenys tik patvirtina vis baisesniu tampantį scenarijų: mikroplastikas plinta visame pasaulyje ir atsiranda iki šiol švariomis laikytose teritorijose, tokiose kaip Arktis ar Pirėnų kalnai. Plastiko randama ir vandenynuose, į kuriuos jis patenka su nuotekomis ir kuriuose nuodija gilumines ekosistemas.

Iš vandens plastikas vėjų išnešiojamas po sausumas. O dabar Amerikos vakaruose ir, kaip galima spėti, ir likusioje pasaulio dalyje plastikas jau krenta ir iš dangaus plastikinio lietaus, tapusio naujuoju rūgštiniu lietumi, pavidalu.

Plastiko lietus gali tapti gerokai klastingesne problema už rūgštinį lietų, kuris yra į orą išmetamų sieros dioksido ir azoto dioksido dujų pasekmė. Tačiau elektrinėse įrengti dujų plautuvai padeda sugaudyti pirmąjį, o katalizatoriai automobiliuose padeda kontroliuoti antrojo kiekį. Dėl to Jungtinėms Valstijoms ir kitoms pasaulio šalims per pastaruosius kelis dešimtmečius pavyko iš dalies išspręsti lietaus rūgštėjimo problemą.

Deja, mikroplastikas jau paveikė atokiausius gamtos kampelius, ir nėra būdo nuo šių dalelių išvalyti vandenį, žemę ar orą. Jo yra visur, o mes tikrai neturime nieko panašaus į plastiko magnetą, kuris leistų iš vandenynų sugaudyti tą plastiką.

Plastiko privalumas – jo kietumas – taip pat paverčia jį ir nerimą keliančiu teršalu. Plastikas iš tiesų niekada neišnyksta. Jis skyla į mažesnes daleles, kurios patenka į mažiausius planetos kampelius. Dar blogiau yra tai, kad prognozuojama, jog iki 2030 metų plastiko atliekų kiekis šoktels nuo 260 mln. per metus iki 460 mln. tonų, skelbia konsultacijų bendrovė „McKinsey“.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse auganti vidurinioji klasė reiškia, kad žmonės daugiau vartos, o tai reiškia vieną – daugiau plastiko.

Tam, kad nustatytų problemos rimtumą Amerikos vakaruose, mokslininkai vienuolikoje nacionalinių parkų ir saugomų teritorijų įrengė lietaus vandens ir oro kolektorius. Kiekvienoje vietoje buvo įrengtas „šlapias“ kibiras rinkti lietaus vandenį ir „sausas“ kibiras rinkti orą. Specialus jutiklis, užfiksuojantis lietų, atidarydavo „šlapią“ kibirą ir uždarydavo „sausąjį“. O kai būdavo saulėta, viskas būdavo atliekama atvirkščiai: „sausasis“ kibiras rinkdavo vėjo nešamas mikroplastiko daleles tuo metu, kai „šlapiasis“ būdavo uždarytas.

Mokslininkai taip pat sumodeliavo, iš kur atkeliaudavo konkreti audra, kurios lietaus vandenį jie surinkdavo. Jie analizavo, per kokio dydžio miestus keliavo audra prieš išleisdama vandenį – ir mikroplastiką – į jų kibirą.

Mokslininkai nustatė, kad 98 procentuose mėginių, surinktų per metus, buvo mikroplastiko dalelių. Vidutiniškai 4 proc. surinktų atmosferoje esančių sveikatai pavojingų dalelių iš tiesų sudarė sintetiniai polimerai. Su lietaus vandeniu iškritusios dalelės buvo didesnės už tas, kurias atnešė vėjas, nes pastarąsias lengviau išnešioja oro srovės. Mikropluošto dalelės, kurių šaltinis yra, pavyzdžiui, sintetinio audinio drabužiai, sudarė 66 proc. sintetinių medžiagų, aptiktų šlapiuose mėginiuose, ir 70 proc. sausuose mėginiuose.

„Aš buvau tiesiog priblokšta aptikusi mažų ryškių spalvų plastiko dalelių beveik kiekviename mėginyje“, – sakė J. Brahney. Be to, mokslininkų komandos naudota įranga negalėjo suskaičiuoti skaidrių ar baltų dalelių, todėl jų rezultatas veikiausiai yra tik iš dalies atspindintis tikrąją situaciją.

Analizuodami audrų, kurios atnešė šlapiojo mikroplastiko mėginių, J. Brahney ir jos kolegos nustatė, kaip plastiko dalelės keliauja. Pavyzdžiui, vėjai gali pakelti mikroplastiko daleles nuo žemės miesto vietovėse ir nešti jas toli, o vėliau numesti jas ant žemės.

„Lietus yra labai efektyvus atmosferos plautuvas ir išplauna viską, kas joje yra, – aiškino mokslininkė. – Todėl atmosferoje gali būti didelis kiekis dulkių ir plastiko, o audra viską išplaus.“

Sausosios dalelės keliauja didesnius atstumus. Tokios dalelės yra mažesnės, todėl vėjai lengvai jas neša šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, Sacharos dykumos smėlis atpučiamas net iki Amazonės atogrąžų miškų.

„Mes pastebėjome ryšį tarp vietos ir atmosferos sraujymės, o tai leidžia manyti, kad nuosėdas kontroliuojančios oro masės yra tikrai aukštai atmosferoje“, – sakė J. Brahney.

Toks rezultatas sutampa su tuo, ką kiti mokslininkai ima pastebėti kitose pasaulio dalyse. Mažytės plastiko dalelės – daugiausia sintetinis pluoštas iš drabužių – vėjo yra plačiai išnešiojamas ir teršia itin švariomis laikytas vietoves. Pavyzdžiui, Europos miestai tampa vis didesniu mikroplastiko, aptinkamo Arktyje, šaltiniu.

Dar viena nerimą keliančia šio tyrimo staigmena tapo tai, kad 30 proc. surinkto plastiko dalelių sudarė mažyčiai plastiko rutuliukai, kurių naudojimas kosmetikos produktų gamyboje Jungtinėse Valstijose buvo uždraustas 2015 metais.

„Mes aptikome labai daug ryškių spalvų tokių dalelių – visų vaivorykštės spalvų. Ir buvo nustatyta, kad dalį jų sudaro akrilas“, – sakė J. Brahney.

Mokslininkai spėja, kad tokių dalelių šaltiniu galėjo būti pramoniniai dažai ir gruntai. Jeigu jie yra purškiami, plastiko dalelių lengvai gali patekti į atmosferą, kur jas pagauna ir išnešioja vėjas. Jeigu taip yra iš tiesų, dažų pramonės gali laukti toks pat likimas kaip ir grožio pramonės. Visgi jeigu viena šalis uždraus tokias daleles, į jas jų gali lengvai atnešti vėjas.

Dar didesnį nerimą kelia tai, kad mikroplastikas galiausiai skyla į nanoplastiką – tokias mažas dalelytes, kad mokslininkai be tinkamos įrangos jų net negali užfiksuoti.

„Nemačiau nieko mažesnio už keturis mikronus, tačiau tai nereiškia, kad ten nieko nebuvo, – sakė mokslininkė. – Vien dėl to, kad kažko nematome, dar nereiškia, kad tuo dalyku mes nekvėpuojame.“

Mokslininkai kol kas nežino, ką įkvėptos tokios dalelės gali padaryti žmogaus sveikatai, tačiau logiška manyti, kad naudos tai tikrai neduos. Plastiko dalelės yra linkusios laikui bėgant skleisti savo cheminius komponentus. Taip pat žinoma, kad jos gali pernešti mikrobus, tokius kaip virusai ir bakterijos.

Mokslininkai tik dabar pradeda tyrinėti, ką tai reiškia kitiems organizmams. Vieno anksčiau šiais metais paskelbto mokslinio tyrimo išvadose teigiama, kad mikroplastiko paveikti krabai atsiskyrėliai augdami sunkiai gali pasirinkti naujas kriaukles, o tai yra specifinė problema, nes tokios kriauklės yra itin svarbios jų išgyvenimui.

J. Brahney ir jos kolegos pažymi, kad mikroplastikas taip pat gali keisti dirvos šilumines savybes ir tai, kaip, pavyzdžiui, ji sugeria ir sulaiko šilumą. Plastikas taip pat gali turėti įtakos mikrobų augimui, jų kolonijoms. Jis taip pat gali turėti įtakos tam, kaip vanduo keliauja dirva.

Mokslininkai jau seniai mėgina išsiaiškinti, kas nutinka pasaulinei plastiko taršai, kuri beveik visa „dingsta“ atmosferoje. Tačiau tokie moksliniai tyrimai kaip šis rodo, kad iš tiesų tokia tarša niekur nedingsta: plastikas tiesiog virsta tokiomis mažytėmis dalelėmis, kurios išnešiojamos po visą pasaulį ir veikiausiai daugybę metų cirkuliuoja skirtingose sistemose – oro, žemės ir jūros.

Komentarai (3)