Amžinajame įšale – įspūdingas radinys: „Tai yra geriausiai išsilaikęs kada nors rastas ledynmečio laikų vilko egzempliorius“ ()
57 000 metų senumo moteriškos lyties vilko jauniklis, rastas puikiai išlikęs amžinajame įšale, pagaliau atskleidžia dalį savo paslapčių.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mumifikuotą pilkąjį vilką (Canis lupus) kasinėjant amžinąjį įšalą Klondaike (Kanada) netoli Dosono miesto 2016 m. liepą aptiko aukso ieškotojas.
„Tai yra geriausiai išsilaikęs kada nors rastas ledynmečio laikų vilko egzempliorius, – sako pagrindinė tyrimo autorė, Ajovos (JAV) Des Moines universiteto anatomijos docentė Julie Meachen. – Visi minkštieji audiniai, plaukai, oda, net ir mažytė nosytė vis dar yra išlikę. Ji tiesiog pilnai išlikusi. Ir tai tikrai retas atvejis“.
Keli skirtingi tyrimai – įskaitant datavimą radioaktyviąja anglimi, DNR mėginių ėmimą ir izotopų lygio matavimą, patvirtino laiką, kada jauniklė nugaišo. Skeleto ir dantų rentgeno nuotraukos taip pat atskleidė, kad Zhùr (vietinės Tr'ondëk Hwëch'in genties kalba tai reiškia „vilką“) išgyveno tik 7 savaites.
Tolima praeitis
Be to, kad tai yra pats pilniausias išlikęs ledynmečio vilkas, Zhùr mumija taip pat ypač svarbi tyrėjams, nes ji buvo atrasta Šiaurės Amerikoje.
Tokio tipo egzemplioriai gana dažni Sibire, tačiau jų gauti amerikiečiams yra daug sunkiau, nei liekanas, aptiktas Jukone, sako J.Meachen. Palaikus buvo daug lengviau pasiekti ir ištirti – ir be to, jie taip pat suteikė retą galimybę pamatyti, iš kur kilo Šiaurės Amerikos vilkai, sako mokslininkė.
J.Meachen su kolegomis rekonstravo Zhùr mitochondrijų genomą ir aptiko, kad jis panašus tiek į Beringo vilkų (dabar jau išnykusios vilkų rūšies, kadaise gyvenusios Jukone ir Aliaskoje), tiek į Rusijos pilkųjų vilkų genomus.
Genetinis jauniklės ryšys tiek su Šiaurės Amerikos, tiek su Eurazijos vilkais įrodo, kad rūšių maišymasis vyko per vadinamąjį Beringo tiltą, kuris kadaise jungė Aliaską ir Rusiją, sako mokslininkai. Per šią sausumą kadaise iš Azijos į Ameriką atkeliavo ir pirmieji žmonės.
Tyrimams gavę tokį nepažeistą ir puikiai išlikusį egzempliorių, mokslininkai taip pat turėjo galimybę pasižiūrėti, kuo mito ledynmečio vilkai.
„Kai pažvelgiau į rentgeno nuotraukas ir mačiau jos žarnyną, tai man sukėlė nemažai jaudulio, – sakė J.Meachen. – Anksčiau niekada nebuvau mačiusi 57 000 metų senumo žarnyno“. Nors galiausiai kaulų analizė – o ne jos skrandžio turinys – leido mokslininkų komandai atkurti Zhùr dietą.
Per savo neilgą gyvenimą Zhùr maitinosi daugiausia vandens gėrybėmis – pavyzdžiui, činuko lašiša, kuri ir šiais laikais neršia Klondaiko upėje. Tai nėra neįprasta ir tarp šiuolaikinių vilkų, kurie, kaip įrodyta, Aliaskoje sezoniškai pereina prie vandens gėrybių dietos. Tačiau mokslininkai padarė prielaidą, kad Jukono vilkai ledynmečio metu daugiausia mito stumbrais ar muskusiniais jaučiais.
Vienišas vilkas
Viena didžiausių paslapčių, susijusių su Zhùr, yra tai, kaip ji mumifikavosi ir kodėl ji buvo rasta viena. Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad ji žuvo, kai sugriuvo irštva, kurioje ji gyveno. Tai paaiškintų, kodėl kūnas yra taip puikiai išsilaikęs – nes pagal tokį scenarijų, jis būtų akimirksniu patekęs į šaltą, sausą ir sandarią aplinką.
Bet jei jauniklę mirtis ištiko būtent tokiu būdu, kyla klausimas – kur tada buvo likusi jos šeima? Atsižvelgiant į jos amžių, mažai tikėtina, kad jauniklė būtų buvusi irštvoje be savo motinos ar giminaičių.
„Gal motina ir broliai bei seserys buvo irštvos išorėje, kai ši sugriuvo – ir todėl Zhùr liko viduje“, – sako J.Meachen.
„Arba gali būti, kad ji buvo vienintelis jauniklis – bet tai būtų retas atvejis, paprastai vilkai atsiveda po kelis jauniklius“, – aiškina ji, tačiau galų gale ji pripažįsta, kad tiksliai atsakyti į šį klausimą neįmanoma.
Tokie radiniai gali tapti vis dažnesni – nes Žemė šyla, o amžinasis įšalas pradeda tirpti ir atskleidžia palaidotas paslaptis. „Mes visada džiaugiamės, kai padarome tokį atradimą, – sako J.Meachen, – tačiau tai rodo, kad pasaulis šyla ir mūsų aplinkai tai nėra gerai. Planetai skauda“.
Naujas tyrimas gruodžio 21 d. buvo paskelbtas moksliniame žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „Live Science“.
