7. Lėtasis loris (Nycticebus)

Didžiausias jų gynybos mechanizmas: save ir dantis patrinti nuodingoje medžiagoje, išsiskiriančioje iš letenų liaukų. Kai kuriems plėšrūnams šis nuodas gali sukelti anafilaksinį šoką.

Paprastai labai lėtai judanti būtybė, loris yra gana pažeidžiama plėšrūnų. Ant letenų yra nuodingos liaukos, kuriomis gyvūnas patepa nuodus ant kailio arba jas palaižo, kad dantys būtų nuodingi. Nuostabiausia, kad toksinas suaktyvėja tik natūralios cheminės reakcijos metu sumaišytas su lorio seilėmis. Dėl to jis yra vienintelis žinomas nuodingas primatas.

8. Dygliakiaulė (Hystricidae ir Erethizontidae šeimos)

Didžiausias jų gynybos mechanizmas: spyglių panaudojimas, siekiant užpulti potencialius plėšrūnus.

Dygliakiaulė gamtoje naudoja nesenstančią strategiją – puolimas yra geriausia gynybos forma. Tai daro pakeldamas labai ilgus spyglius ir puldamas užpuolikus atbulas arba šonu. Jos taip pat gali atsilaikyti gynybinėse situacijose, panašiai kaip senų laikų falangos.

Vienas iš įspūdingiausių gynybinių mechanizmų tipų taip pat yra staiga sustoti ir leisti dygliaukiaulę puolančiam plėšrūnui stačia galva į jas įsibėgėti. Dėl to spygliai atsiskiria ir jie gali įsitvirtinti plėšrūno kūne.

Tai yra labai skausminga, o spyglius sunku ištraukti.

9. Bombožygis (Carabidae)

Didžiausias jų gynybos mechanizmas: išpurškia kenksmingus chemikalus, kuriuos sumaišius, susidaro sprogstama karšto skysčio reakcija.

Bombožygis sugeba apipurkšti savo priešus karštu, kenksmingu kūno skysčių purškalu iš išangės. Tai yra hidrochinonų, vandenilio peroksido ir fermentų mišinys.

10. Teksaso raguotasis driežas (Phrynosoma cornutum)

Didžiausias jų gynybos mechanizmas: suspausto kraujo purškimas iš akių.

Iškilus grėsmei, Teksaso raguotasis driežas sugeba išpurkšti savo pačių kraują bet kuriam potencialiam užpuolikui. Tačiau tai yra paskutinė išeitis, kai nepavyksta užsimaskuoti ir nepadeda ant driežo odos esantys spygliai.

11. Dygliuotasis tritonas (Pleurodeles waltl)

Didžiausias jų gynybos mechanizmas: panaudojant savo šonkaulius, kad susidarytų nuodingi smaigaliai.

Užpultas šis tritonas sugeba išstumti šonkaulius už odos ribų ir suformuoti smaigalius, kurie padeda apsiginti. Tai daro, atitolindamas juos nuo stuburo ir padidindamas kampą 15 laipsnių.

Tada jo oda išsitempia, o šonkauliai prasiskverbia pro „karpas“ išilgai jo šonų ir tuo pačiu metu per odos poras ant jų išsiskiria nuodinga medžiaga. Geriausia tai, kad tai atrodo neskausminga ir išgyvenama strategija.

Jūros agurkas gindamasis išmeta į išorę savo žarnas:

Krabas boksnininkas su aktinidijų „pirštinėmis":

Bombožygis gindamasis purškia rūgštį:

Driežas šaudantis krauju:

Komentarai (2)