Riešapelekių būriui priklausančios žuvys, kurių kūno ilgis kartais atitinka aukštoko žmogaus ūgį, sykį jau buvo palaikytos išnykusiomis, bet taip nėra: būrio atstovės latimerijos gyvena ir dabar. Negana to, naujausias tyrimas parodė, kad kai kurių gyvenimo trukmė siekia net šimtą metų, ir tai yra penkis kartus daugiau, negu manyta ligi šiol.

Šis faktas mokslininkams paaiškėjo ištyrus sukalkėjusias ratų pavidalo augimo struktūras (circuli), susidarančias ant latimerijų žvynų, rašoma portale „Live Science“.

Lygiai kaip medžio rievės, išduodančios, kokio senumo medis, ant žvynų susidarantys ruožai byloj apie žuvies amžių. Tų ratų analizė taip pat parodė, kad seksualinę brandą latimerijos pasiekia tiktai sulaukusios 55-erių, o kol subręsta jų palikuonys, taip pat praeina nemenkas laiko tarpas– iš viso penkeri metai.

„Be visko, kas pasakyta, tyrimas atskleidė ir tai, kad latimerijos yra vieni lėčiausiai augančių ir lėčiausiai besidauginančių gyvūnų Žemėje“, – nurodė tyrimo iniciatorius Keligas Mahe iš Nacionalinio okeanologijos instituto Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros žuvininkystės padalinio Pajūrio Bolonėje, Prancūzijoje, portalui „Live Science“ adresuotame elektroniniame laiške.

Mėsingapelekės latimerijos egzistavo dar devono periodu, t. y. maždaug prieš 400 mln. metų, bet XIX a., kai buvo rasta jų fosilijų, mokslininkai priėjo išvadą, kad latimerijos – maždaug prieš 66 mln. metų , t. y. kreidos laikotarpio pabaigoje, kada į Žemę atsitrenkė asteroidas ir lėmė driežadubenių dinozaurų išnykimą, išnykusi gentis. 1939 metais šis įsitikinimas buvo paneigtas, kadangi prie Pietų Afrikos pakrantės buvo sugauta gyva latimerija.

Visgi šios vandenyno gelmėse plaukančios žuvys mokslininkams taip ir liko paslaptimi. Pavyzdžiui, vienos rūšies latimerijos (Latimeria chalumnae) gali išaugti iki dviejų metrų ir sverti net 105 kilogramus.

Nors galbūt keista, tačiau anksčiau buvo manyta, kad tokį dydį šios žuvys pasiekia vos per 20 savo gyvenimo metų. Jei taip ir būtų, latimerijas turėtume priskirti sparčiausiai augančioms jūrų žuvims, lyginamoms su tunais, teigia neseniai atlikto tyrimo autoriai. Visgi vėliau paaiškėjo, kad latimerijoms būdinga lėta medžiagų apykaita ir lėti dauginimosi tempai, o būtent šiomis savybėmis paprastai nepasižymi rūšys, kurioms būdingas spartus augimas, nurodė mokslininkai.

Negana to, per du ankstesnius tyrimus buvo analizuojami tie patys 12 latimerijų egzempliorių, tačiau naujausio tyrimo autoriai pavyzdžių skaičių daugiau nei padvigubino – ištyrinėjo 27-ias netoli Komorų, salų tarp Mozambiko ir Madagaskaro, pagautas latimerijas. Šią grupę sudarė 13 patelių, 11 patinėlių, vienas jauniklis ir du embrionai.

Visos žuvys buvo sugautos per laikotarpį nuo 1953-ųjų iki 1991-ųjų. Dabar jos priklauso Paryžiuje veikiančiam Nacionaliniam gamtos istorijos muziejui.

Ankstesnių tyrimų išvados buvo grindžiamos pro įprastus mikroskopus matomais vaizdais, tačiau dabar latimerijų žvynai buvo apžiūrėti pro poliarizacinius mikroskopus, leidusius daug ryškiau pamatyti kontrastingus ruožus.

„Technologijos padėjo pamatyti sukalkėjusią žvynų struktūrą, kuri tokia plona, kad beveik nepastebima“, – nurodė K. Mahe.

Šiuo metodu pavyko nustatyti, kad iš 27 latimerijų šešios buvo įkopusios į 7-ąjį dešimtį, o viena turėjo net 84 metus. Priešingai nei teigta anksčiau, esą šios žuvys sparčiai auga, dabar jau viskas sufleravo apie itin lėtą jų augimą.

Norėdami įsitikinti gautų rezultatų tikslumu, mokslininkai dar kartą patikrino, ar jų skaičiuojami ratai išryškėdavo kas metus, ir dar kartą teko konstatuoti, kad būtent taip ir buvo. Komanda tiesiog užfiksavo, kada atsirado paskutinis ruožas ant kiekvienos žuvies žvynų, ir nustatytą datą palygino su žuvies pagavimo data.

Stebint mėnesinius naujų ratų atsiradimo svyravimus pavyko nustatyti, kad per metus žvynai paaugdavo tik per vieną ruožą, todėl dėl periodiškumo klausimų jau nebekilo. Tada mokslininkai ištyrė dviejų embrionų žvynus.

Latimerijos yra gyvavedės, o šitai reiškia, kad jų jaunikliai visai subręsta būdami kiaušiniuose patelės viduje ir išsiritę būna jau susiformavę. Po tyrimo paaiškėjo, kad abiejų embrionų amžius – penkeri metai. Toks amžius atitinka ką tik išperėtų latimerijų jauniklių ilgį, būtent – 35 centimetrus, ir leidžia daryti išvadą, kad žuvys jauniklius savo organizme brandina net pusę dešimtmečio, nors, remiantis senesne informacija, tai trunka tik metus ar porą.

Šis atradimas leidžia teigti, kad latimerijos – vienos ilgiausiai jauniklius išnešiojančių stuburinių. Šiuo atžvilgiu jos lenkia net gyvatryklį (Chlamydoselachus anguineus), nešiojantį jauniklius trejetą metų.

„Kadangi yra žinoma, kokio didumo būna latimerijos, kada pasiekia brandą, pavyko nustatyti, jog tai įvyksta žuvims sulaukus 55 metų“, – pridūrė K. Mahe.

Mokslininkų grupės sudarytas augimo modelis ir tai, kad viena latimerija buvo 84-ies metų, leidžia pagrįstai spėti, kad šitos žuvys tikrai galėtų išgyventi šimtmetį.

Tyrimas publikuotas čia.

Komentarai ()