Pernai rugpjūtį Atlanto vandenyno pietuose netikėtai kilęs cunamis nusirito daugiau nei 10 tūkst. kilometrų – iki Atlanto vandenyno šiaurės, per Ramųjį ir Indijos vandenynus.

Tai pirmas kartas po 2004-ųjų žemės drebėjimo Indijos vandenyne, kai cunamis buvo užfiksuotas trijuose skirtinguose vandenynuose, o mokslininkai tik dabar išsiaiškino, kas sukėlė šias bangas.

Rugpjūtį įvykusio žemės drebėjimo epicentras nustatytas 47 km gylyje, o tai yra per gilu, kad kiltų galingas cunamis. Net su santykinai mažomis bangomis – nuo 15 iki 75 cm aukščio.

Pasirodo, šis cunamis kilo ne iš vieno 7,5 balo žemės drebėjimo. Naujausi seismologinių duomenų tyrimai rodo, kad kilo penki nuoseklūs drebėjimai, tarp kurių slypėjo didesnis ir seklesnis virpėjimas, sukėlęs pasaulinį cunamį.

Šis „nematomas“ trečiasis, 8,2 balo stiprumo, smūgis kirto 15 km gylyje. Tačiau, įvykus tiek daug drebėjimų, mūsų stebėjimo sistemos jį praleido.

„Trečiasis smūgis yra ypatingas, nes jis buvo stiprus ir tylus. Įprastai mūsų stebimuose duomenyse (žemės drebėjimų stebėjimui), tai buvo beveik nematoma“, – aiškina Kalifornijos technologijų instituto seismologas Zhe Jia.

Padalinęs seismologinius duomenis į ilgesnius – 500 sekundžių laikotarpius – Jia su savo kolegomis sugebėjo atrasti seklų ir lėtą žemės drebėjimą, kurio anksčiau nepavyko pamatyti.

Tarp kitų reguliarų lūžių jie pastebėjo trijų minučių virpesį, kuris padarė 200 km ilgio plyšį žemės plokštės paviršiuje. Vien šis reiškinys sudarė virš 70 procentų viso registruoto seisminio įvykio.

„Taigi, Pietų Sandvičo salų žemės drebėjimas yra gilaus lūžio ir lėto cunamį sukeliančios plokštės poslinkio hibridas. Tai paaiškina neįprastą palyginus gilaus žemės drebėjimo ir pasaulyje stebėto cunamio junginį“, – baigia autorius.

Šie rezultatai reiškia, kad reikia tobulinti žemės drebėjimų ir cunamių pavojaus perspėjimo sistemas. Jei norime įspėti pakrantės bendruomenes apie panašius įvykius, mūsų sistemos turi skaityti tarp seismologinių eilučių, kad pastebėtų stipresnius drebėjimus.

Priešingu atveju tikrasis kompleksinių žemės drebėjimų mastas gali likti nepastebėtas. Šiuolaikinės žemės drebėjimų stebėjimo sistemos susitelkia į trumpus ir vidutinius seismologinių bangų periodus. Tačiau ir ilgieji periodai slepia svarbią informaciją.

„Sunku pastebėti antrą žemės drebėjimą, nes jį slepia pirmasis. Tokie kompleksiniai žemės drebėjimai pastebimi labai retai. Jei naudosim netinkamus duomenų rinkinius, nepamatysim, kas paslėpta“, – sako Jia.

Singapūro Žemės observatorijoje dirbanti geologė Judith Hubbard, nedalyvavusi atliktame tyrime, sako besidžiaugianti, kad kiti naršo po netikėtų cunamių duomenis, siekdami suprasti, kaip jie kyla.

„Įvykus kompleksiniam žemės drebėjimui galvojame, kad jis nebuvo labai stiprus ir nėra dėl ko nerimauti. Vėliau kyla daug žalos pridarantis cunamis. Šis tyrimas – puikus pavyzdys, kaip suprasti šiuos įvykius ir, kaip juos greičiau aptikti, kad ateityje galėtume būti budresni.“, – sako Hubbard.

Tyrimą publikavo „Geophysical Research Letters“.

Komentarai ()