Gamtoje ne tik kai kurie žmonės ar gegutės stengiasi atsikratyti palikuonių auginimo rūpesčių – pasirodo, tai labai mėgsta ir kai kurios drugelių rūšys. Ir panašu, jog rūpestingesnių globėjų kaži ar būtų galima susirasti – paliktas drugelių vikšrus prižiūri darbščiosios skruzdėlės. Tiesa, jos tai daro ne iš didelės meilės, o todėl, jog įsivaizduoja besirūpinančios tikromis savo karalienėmis.

Etmologas Jeremy Thomas iš Oksfordo universiteto pasakoja, jog „jos (skruzdėlės) šokinėja aplink drugelių vikšrus taip, tarsi jie būtų švenčiausi iš švenčiausių, valdžios viršūnė, skruzdžių karalienės“. Žinoma, šitoks nuolankumas pasiekiamas tik apgaulės dėka.

Dar pernai metais mokslininkai pastebėjo, jog tokį nestandartinį dauginimosi būdą praktikuoja drugelių rūšis Maculinea alcon. Drugelių vikšrai sugeba kvapą pakeisti į tokį, kokį turi skruzdžių karalienės.

Tačiau skruzdėlėms tokios apgavystės nelabai patinka, todėl jos dažnai keičia savo kvapą, bet tai ilgai negelbėja – drugeliai sugeba jį perprasti ir atkartoti. Tai nėra taip jau paprasta – net ir pačioms skruzdėlės yra sunku persiorientuoti prie naujo kvapo gamybos, tačiau vardan lengvo augimo, tą įveikia ir drugelių vikšrai.

Dabar mokslininkai aptiko dar vieną drugelių rūšį Maculinea rebeli, užsiiminėjančią panašia apgaule. Drugelių vikšrai ne tik pakeičia kvapą, tačiau sugeba tiesiogine žodžio prasme, pakerėti skruzdėlyno darbininkes. Visų pirma, norėdami sėkmingai patekti į skruzdėlyną, vikšrai prisiderina savo kvapą ir taip netrukdomi įšliaužia į skruzdėlių buveinę. Po to ima „dainuoti“ tokias dainas, jog skruzdėlės pereina į „palaimintą“ būseną. Kuo gi šios dainos ypatingos? Ogi tuo, jog drugelių vikšrai labai gerai moka pamėgdžioti skruzdėlių karalienių garsus.

Mokslininkai šį atradimą padarė įrašę skruzdėlių darbininkių, karalienių bei drugelių palikuonių skleidžiamus garsus. Pasirodo, skruzdėlių karalienių ir drugelių vikšrų skleidžiami garsai pagal spektrinę analizę sutapo praktiškai idealiai.

Po to mokslininkai atliko tokį tyrimą – į skruzdėlyną patalpino mažyčius garsiakalbius ir paleido iš anksto įrašytus įrašus. Paleidus skruzdėlių darbininkių garsus, kitos skruzdėlės arba nereaguodavo, arba elgdavosi agresyviai, tačiau drugelio vikšro garsai sukūrė pasakišką efektą – skruzdėlės apsupo garsiakalbius ir paskendo į transą.

Todėl biologai mano, jog Maculinea rebeli rūšies vikšrai karališką priėmimą į skruzdėlyną nusipelno ne kiek pakeisto kvapo dėka, o dėl atkuriamo „karališkų garsų“.

Tyrimo detales galima surasti universiteto spaudos pranešime, taip pat Science žurnalo straipsnyje. Na, o ScienceNews puslapyje galima pasiklausyti ir jau apkalbėtų garsų melodijos.

Lieka klausimas, ar skruzdėlės laikui bėgant nebando pakeisti savo „karališkos muzikos“. Kol kas į tai atsakymo mokslininkai neturi, bet tikisi tai sužinoti sekančių tyrimų metu.

Komentarai (5)