Sulawesi saloje gyvenantis paukštis maleo turi unikalų savo jauniklių priežiūros "stilių", jei tai apskritai galima pavadinti priežiūra. Savo kiaušinius paukštis užkasa smėlyje ir... užmiršta. Tačiau mažyliai taip pat turi savo triukų. Vos išsiritę ir išsikapstę į paviršių, jie jau sugeba skraidyti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Po raudonu karštu Indonezijos salyno salos paplūdimio smėliu kažkas kruta. Pamažu skilinėja didžiulio kiaušinio lukštas ir greitai į paviršių sau kelią išsikas ką tik gimęs sutvėrimas, kur įkvėps pirmuosius gurkšnius švaraus oro. Pagal viską tai būtų panašu į vėžlių mažylį, kurie gimę pasistumdami savo plaukmenis svirduliuodami beviltiškai skinasi kelią link vandenyno. Tačiau tai ne jie, o paukštis. Dar įspūdingiau tai, kad vos tik pasirodęs paukščiukas jau sugeba skristi.
Maleo yra mažų mažiausia nuostabą keliantis gyvūnas. Nors laukinėje gamtoje jų yra likę apie dešimtį tūkstančių ir dar šiek tiek auginama nelaisvėje (tikslus skaičius nežinomas), jis iš kitų savo plunksnuotų giminaičių išsiskiria unikaliu rūpinimosi palikuonimis įpročiu. Kiaušinių jie neperi. Vietoj to maleo savuosius deda tiesiai į kepinantį Sulawesi salos smėlį. Ši sala - vienintelė vieta pasaulyje, kur galima rasti šių gyvūnų. Žinoma, tai gali pasirodyti tarsi balandžio 1-osios pokštas, tačiau toks paukštis išties egzistuoja, nors ir nėra aišku, ar jų populiacija išliks bent per artimiausius 50 metų.
Rūšies atstovų skaičius per pastaruosius 30 metų sumažėjo 90 procentų, apleista daugiau kaip pusė jų perėjimo vietų. Tačiau jiems dar ne viskas prarasta. Žmonės deda pastangas siekdami užtikrinti jų išlikimą. JAV labdaros ir gamtosaugos aktyvistų organizacija "Wildlife Conservation Society" šiuo tikslu apjungia savo pastangas su vietiniais gyventojais. Pirmasis maleo gelbėjimo programos žingsnis buvo užtikrinti maždaug 14,5 hektarų ploto pajūrio ruožo šiaurinėje salos dalyje apsaugą. Čia yra išlikusios mažiausiai 40 peryklų, kurių galėtų pakakti gyvūnams išgyventi. Geriausias būdas apsaugoti pajūrį - jį nusipirkti. Tačiau rūšies išlikimui užtikrinti reikalingos priemonės yra dar ekstremalesnės.
Tikimasi, kad toks pirkinys padidins žmonių susidomėjimą šiuo neįprastu paukščiu - tiek jų apgyvendintose vietovėse, tiek kitose šalyse. Nuostabos nekelia ir tai, kad didžiausią pavojų maleo kelia būtent patys žmonės. Vietinių kaimų gyventojai pripratę kasti kiaušinius iš smėlio ir jais maitintis - dėl to gyvūnų skaičius dar greičiau mažėja. Manoma, kad tinkamai apsaugota už maždaug 20 tūkstančių dolerių įsigyta žemė yra svarbus rūšį apsaugantis veiksnys.
Pats paukštis atrodo kiek neįprastai, tačiau jis iki šiol nepritraukė globalaus gamtosaugos atstovų dėmesio. Esminė priežastis - pasaulyje yra daug nykstančių gyvūnų, o šie paplitę tik vienoje iš septyniolikos tūkstančių Indonezijos salų - tokią populiaciją nesunkiai galima ir "pražiūrėti".
Nesunku pastebėti, dėl ko maleo kiaušinius taip mėgsta vietiniai gyventojai. Jie yra maždaug 5 kartus didesni nei naminės vištos kiaušinis, ir juos tereikia tik išsikasti iš paviršinio smėlio sluoksnio. Maleo patelė smėlyje arba dirvoje iškasa didelę ir palyginti gilią duobę ir į ją padeda vieną kiaušinį. Kiaušiniams perėtis padeda arba Saulės karštis, arba žeme sklindanti vulkaninės kilmės šiluma, arba šių dviejų veiksnių derinys.
Išsiritę paukščiukai pirmiausia tiesiu taikymu skuodžia link miško - arba bėgte, arba pakildami į orą. Tie, kurie naudojasi antruoju "transportavimo" būdu, pasislepia medžių tankmės priedangoje ir išvengia vietinių grobuonių. Grobuonių Sulawesi saloje yra gausu: pradedant vietinėmis rūšimis, tokiomis kaip driežai ir gyvatės, baigiant žmogaus atgabentais gyvūnais - katėmis ir kiaulėmis.
Maleo iš žemės išsikasa būdami beveik vištos dydžio. Jų nugara būna juodos spalvos, o likusi kūno dalis yra labiau spalvinga - papilvė rausva arba beveik rožinė, galva gelsva, o snapas - oranžinis. "Wildlife Conservation Society" įsigytame plote įrengta perykla. Vos maleo padeda savo kiaušinius, juos vietiniai darbuotojai surenka ir perneša į peryklą. Taip apsaugo juos nuo kiaušinių "rinkėjų" - nesvarbu ar tai žmonės, ar gyvūnai, ieškantys nemokamo maisto. Išsiritę viščiukai iškart paleidžiami į laisvę.
Prigimtiniai gynybiniai ir skraidymo gebėjimai visais laikais padėjo šiam paukščiui apsisaugoti. Žinoma, grobuonių pavojus vis vien išlieka. Deja, prie išnykimo ribos šią nors ir mažai žinomą rūšį pastūmėjo žmogus, tačiau dabar jau galima tikėtis, kad maleo išliks. Ar taip bus parodys laikas.